Įspūdinga edukacinė išvyka po Žemaitiją

Įspūdinga edukacinė išvyka po Žemaitiją

Keliauti yra visada smagu, nes kiekviena kelionė palieka neišdildomą įspūdį. Pritariu rašytojo Antuano de Sent – Egziuperi minčiai, kad kiekvienam žmogui reikia ko nors širdžiai, o ne rankoms, kad negalima gyventi rūpinantis vien tik šaldytuvais, politika, sąskaitomis ir kryžiažodžiais. Todėl kai mokyklos direktorė Danutė Časienė  pasiūlė edukacinę išvyką po Žemaitiją,  susipažįstant su krašto geografijos, istorijos, tarmės, lietuvių literatūros, etnokultūros  paveldu, mes, mokytojai, labai apsidžiaugėme, nes atgaivos sielai tikrai reikėjo.

Taigi ankstų lapkričio 17- osios rytą  29 keliautojai autobusu išvykome į dviejų dienų naujų pažinimo idėjų   Žemaitijoje tyrinėjimo kelią. Mes aptarėme išvykdami, jog kelionės tikslai keli – aplankyti Žemaitijos sostinę – Telšius, Plungę bei poeto V.Mačernio ir rašytojos Žemaitės tėviškę, pasisemti naujų idėjų  aplankytoje mokykloje. Oras pasitaikė puikus, nelijo, todėl ir  nuotaika buvo   puiki. Važiuodami pro Varnius prisiminėme, kad Varnių kunigų seminarijoje mokėsi rašytojai Motiejus Valančius, poetai Antanas Barnauskas, Antanas Vienažindys,  grožėjomės Žemaitijos lygumomis.

Ir štai po ilgos kelionės pasiekėme Telšius – Žemaitijos sostinę.Telšiai (žem. Telšē) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje – žemaičių pasididžiavimas.Vidury miesto yra Masčio ežeras, kuris dabar išvalytas, įrengtas paplūdimys, fontanai, palei visą pakrantę nutiestas takas pėstiesiems ir dviratininkams. Prie ežero neseniai atsirado amfiteatras renginiams.Šiame mieste veikia rajono savivaldybė, trys pašto skyriai, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas, kunigų seminarija, Žemaitės dramos teatras, Žemaitės gimnazija.

Pirmasis mūsų įspūdis – tai nuostabus miestas. Tad savo susipažinimą su juo pradedame nuo krašto muziejaus ,,Alka“. Jis įkurtas 1932 metais. Muziejus  supažindina lankytojus su šio krašto gamta, žmonių buitimi bei turtinga meno kūrinių kolekcija. Veikia archeologijos, istorijos, monetų ir pinigų, gamtos, dvarų paveldo, etnografijos, liaudies meno ekspozicijos.Didžiausią įspūdį mums paliko paveikslai su Oginskių šeimos portretais, baldai, suvežti iš įvairiausių dvarų. Patiko medalių paroda: juose atsispindėjo žymiausi Lietuvos istorijos įvykiai, asmenys. Nustebome, kai suradome ir mūsų tikybos mokytojos O. Drūlienės keletą kūrinių. Patiko tautodailininko P. Dužinsko medžio drožinių paroda, šventųjų skulptūrėlių paroda, gamtos paroda. Išėję į muziejaus terasą, galėjome pasigrožėti miesto panorama.

Toliau mūsų ekskursiją tęsėme ,,Džiugo“ sūrio namuose.Čia mes išgirdome žemaičių sūrio ,,Džiugas“ sukūrimo istoriją, degustavome sūrį.Visiems sūris patiko.   Paragavę žemaičių sūrio,    susirinkome Durbės mūšio skverelyje. Čia mus pasitiko Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus pirmininkas   Andrius Dacius. Nuo pat pažinties pradžios supratome, kad nuobodu nebus. Pažintį su miestu pradėjome nuo paminklo, skirto Durbės mūšio pergalės dienai paminėti.Gidas pasakojo įdomiai, dažnai pašmaikštaudamas, todėl jo klausėme labai atidžiai. Ištaręs žemaičių tarme ‚lekam, (lekiam), visus paragino skubėti prie Telšių Katedros. Tai įspūdinga bažnyčia, pavadinta Šv. Antano Paduviečio vardu.Bažnyčioje yra septyni altoriai, du iš jų yra centriniai.Antro aukšto centrinis altorius skirtas Šv. Antanui. Šv. Antano paveikslas tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Aplankėme Katedros požemius. Čia palaidoti trys Telšių vyskupai: J.Staugaitis, V.Borisevičius, P.Ramanauskas. Apžiūrėjome labai gražias katedros duris, kuriose dailininkas Romualdas Inčirauskas pavaizdavo krašto krikščionybės ir kultūros istoriją. Atnaujintoje, anksčiau buvusioje turgaus, aikštėje gidas mums parodė įdomų meno kūrinį – miesto planą, pritaikytą akliesiems. Tai vienos dailės akademijos studentės darbas.Labai didelį įspūdį padarė akmeninė siena, nusidriekusi palei Katedrą, kurioje sužymėti svarbiausi Žemaitijos įvykiai: mūšiai, žymiausios įvykių datos, Krikštas. Klausydami gido pasakojimo nepastebėjome, kaip atsidūrėme centrinėje miesto aikštėje prie skulptūros – bokšto su laikrodžiu ir lokiu bokštelio viršūnėje. Šioje aikštėje buvo ir daugiau įdomių skulptūrų: skulptūra – žaidimas, kurią judinant, metalinį kamuolį galima paridenti per pagrindinius miesto objektus, skulptūra ,,Skalikas“, ,,Žemaitijos gaublys“. Gidas papasakojo, kad Telšiuose matome daug žydiškos architektūros, nes kažkada daugumą miestiečių sudarė žydai.Dar ir dabar yra išlikęs senasis ješiboto pastatas. Grožėjomės išlikusia sena gatvele su raudonų plytų namu. Trumpam, pasigrožėti interjeru, užsukome Į labai jaukią kavinę, kurioje mėgdavo lankytis  Kipras Petrauskas.   Susižavėję Andriaus   tarmiška kalba, net keletą žemaitiškų žodžių išmokome: ‘lekam‘,(lekiam), ‘Telše‘ (Telšiai), ’vakai‘(vaikai).

Jau sutemus nuvykome į Biržuvėnų dvarą, šiek tiek už Telšių. Gidė mums papasakojo apie šį dvarą, apie jo šeimininkę Oną Gurskytę–Gurskienę, kuri buvo graži, dosni, rūpinosi savo dvaro gyventojais, mėgo daryti gerus darbus. Gidė pavedžiojo po dvaro kambarius, parodė daug senų baldų, senų raktų   bei kėdžių kolekciją. Visiems labai patiko žaidimas su kėdėmis: gidė liepė nusižiūrėti sau labiausiai patikusią kėdę ir ant jos atsisėsti.Kai visi susėdome, ji liepė pažiūrėti, kas parašyta kitoje kėdės pusėje. O ant kėdžių buvo parašyta: Meilė, Sveikata, Sėkmė, Tinginystė, Godumas… Gidė ragino nenusiminti ir į viską žiūrėti pozityviai, jeigu pataikėme atsisėsti ant ,,blogos“ kėdės. Atsisveikinant gidė mums įteikė raštelius su gražiais palinkėjimais.

Antrąją dieną lankėmės Plungėje. Pirmiausia vykome į Plungės vyskupo M. Valančiaus pradinę mokyklą, kuri neseniai turėjo katalikiškos mokyklos vardą. Mokykloje mus pasitiko mokyklos direktorė Vida Turskytė, buvęs Plungės vedėjas, dabar  trečio amžiaus universiteto rektorius Stanislovas  Tutlys ir Švietimo centro darbuotoja Laima Galvanauskienė . Direktorė mums papasakojo mokyklos susikūrimo istoriją ir dabartinę jos veiklą. Mokykla nedidelė, bet labai jauki. Joje mokosi tik 1-4 klasių mokiniai. Mokosi ir negalią turintys vaikai. Kiekvienas mokytojas rado daug įdomių ir prasmingų jų veiklos detalių, pritaikytinų  savo darbe. Grožėjomės išradingu sprendimu panaudoti  mokinių darbelius rekonstruotose buvusio  darželio  patalpose, daug pragmatiškų mokytojų darbų, tinkamų kasdieninei veiklai su mokiniais. Žavėjomės  skoningai įrengtais kabinetais.

Pasisvečiavę mokykloje išvykome į Plungės dvaro sodybą. Ši sodyba užima net 58,3 ha parko ploto.Yra išlikę dešimt paminklinių statinių. Išliko Mykolo Oginskio centriniai rūmai, žirgyno statinys. Plungės dvaro valdytojai dažnai keitėsi.1806 metais dvaras buvo parduotas Platonui Zubovui, o vėliai jis dvarą pardavė kunigaikščiui Mykolui Oginskiui. Kunigaikštis tęsė Oginskių giminės tradicijas, čia buvo įsteigęs orkestro mokyklą, kurioje mokėsi dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis. Šie rūmai – vieni iš gražiausių XIX a. architektūrinių statinių Lietuvoje. Dėl didingumo ir grožio kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai vadinami  ,,Žemaitijos Versaliu“. Rūmus supa parkas, kuriame auga vienas seniausių ir didžiausių ąžuolų Lietuvoje. Šiuose rūmuose dabar yra įkurtas dailės muziejus. Supažinome su įvairių dailininkų meno kūriniais.Ypač patiko Onos Riaubaitės-Stankevičienės tekstilė,  medžio drožėjo Vytauto Ulevičiaus meno kūriniai, kalvininkystės meistro Vytauto Jaručio darbai. Labai didelį įspūdį paliko tekstilės parodos ,,Eksperimentai su šviesa“ menininkų kūryba.

Šalia šių  rūmų tebėra  neseniai  renovuotas laikrodinės- oranžerijos pastatas. Tai pats seniausias išlikęs dvaro statinys ir seniausias mūrinis pastatas Plungėje: mūro pamatų akmenyje yra išlikusi data – 1846 metai. Parke stovėjusią Zubovų pilaitę laikrodinę-oranžeriją M.Oginskis naudojo kaip sodininko buveinę ir oranžeriją. Pirmajame aukšte gyveno daržininkas, antrajame – laikrodininkas, prižiūrėjęs bokšte įmontuotą unikalų inkaro mechanizmą turintį laikrodį. 2012 metais pilaitė ir joje esantis laikrodis restauruoti, čia įsikūrė Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Įspūdinga pasakotoja, bibliotekos darbuotoja Virginija Liutikaitė  šmaikščiai ir  vaizdingai pateikė visą bibliotekos susikūrimo istoriją ir jos darbščių žmonių  naudingą draugystę su visais miestelio gyventojais, gražių  ir mielų, skaitytojams patrauklių idėjų įgyvendinimą, keistus senovinius prietaisus ir jų panaudojimą dabar. Visi buvome sužavėti bibliotekos darbuotojų energingumu, patriotiškumu ir  gera nuotaika

Šaltojo karo muziejus  Plateliuose mus sugrąžino į  praėjusios amžiaus septintą-devintą  dešimtmečius. Tai vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos   požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Gidė pasakojo, kad Šaltasis karas truko apie penkis dešimtmečius, papasakojo apie slaptus įrenginius, sudėtingą  branduolinių įrenginių apsaugos sistemą,  parodė raketų paleidimo pulto raktelį, kurį pasukus, raketa būtų paleista akimirksniu ir mūsų gražaus pasaulio jau nebebūtų. Matėme raketos paleidimo šachtą. Gana šiurpus vaizdas. Iš muziejaus išėjome prislėgti, pagalvojome, kokia trapi yra gyvybė ir kaip reikia saugoti taiką.

Kadangi visą dieną smarkiai lijo, mūsų planas nuvykti į Šarnelę ir surengti poetinę kompoziciją, aplankyti poeto V.Mačernio kapą nepavyko. Šiek tiek nusiminėme, bet tikimės, kad nuvyksime kitą kartą.

Ir paskutinis objektas, kurį buvome suplanavę aplankyti – tai Bukantės dvaro sodyba, rašytojos Žemaitės tėviškė. Tai tipiškas medinis liaudies architektūros dvarelis. Neseniai buvo atgaivintas ponų namas, atstatyti du ūkiniai pastatai.Mažoji Bukantė XVIII a. pabaigoje priklausė Šateikių dvaro valdytojams grafams Pliateriams. Antanas Beniuševičius, Julijos Žemaitės tėvas, tarnavo Pliateriams, kurie jam pavedė tvarkyti Bukantės palivarką. Čia gimė būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė – Žemaitė, lietuvių liaudies rašytoja klasikė(1845). Šeimoje augo dar trys mergaitės – Emilija, Petronėlė ir Juzefa. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina – 10 rublių algos.  Abu namie kalbėjo lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo vaikais, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki 1863  metų rudens. 1863-1864 m. Žemaitė sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, kur 1863 metais ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto.Su vyru išnuomavo žemę ir apie trisdešimt metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose. Čia susipažino su Povilu Višinskiu ir pradėjo rašyti jau būdama netoli penkiasdešimties. Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“ ir kt.  Su J. Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi jos kūriniai: ,,Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“.  Dabar Žemaitės gimtajame name atidaryta memorialinė ekspozicija, pasakojanti apie rašytojos gyvenimą. Eksponuojami istoriniai daiktai, leidiniai, knygos, fotografijos. Svirne rengiamos žemaičių dailininkų parodos, o kluone  ekskursantų užsakymu vykdoma edukacinė programa – žemaitiškų patiekalų gamyba.

Jau sutemus pajudėjome namų link. Nors ir lijo visą dieną, nors ir sušalome, bet džiaugėmės pabuvoję Žemaitijoje, viską aplankę, daug pamatę, praplėtę savo akiratį, sužinoję daug įdomių dalykų, susipažinę su įdomiais ir energingais žemaičiais, o per juos pažinę  Žemaitiją, atsigavę dvasiškai. Supratome, kokia graži mūsų Lietuva.

 

Zita Lapinskienė, lietuvių kalbos ir tikybos mokytoja

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA