Šansas mokytis kitaip

Ar kuris nors mokinys atsisakytų galimybės mokytis kitaip, kitose erdvėse ir net kitoje šalyje? Šis retorinis klausimas tikrai nekilo šešiems „Atgimimo” mokyklos mokiniams – G.Dumskytei, G.Mockevičiūtei, T.Goberiui, A.Janulevičiūtei, E.Stankui ir A.Balčiui. Spalio mėnesį, lydimi anglų kalbos mokytojos Rovenos Kvaraciejūtės ir vokiečių-anglų kalbų mokytojos Daivos Dumbliauskienės, šie mokiniai dalyvavo švietimo mainų paramos fondo Erasmus+ KA2 programos tarptautinio mobilumo mainuose Bad Salzuflen, Vokietijoje. Kartu su bendraamžiais iš Prancūzijos ir Vokietijos dalyvavome projekto “Chance” (liet. „Galimybė, proga, šansas“) antrų metų veiklose, kas dieną pasiūliusiose vis naujų progų  tyrinėti, sužinoti ir išmokti kažką nauja.  Įdomus sutapimas: mūsų partnerinė mokykla Vokietijoje yra mieste, garsėjančiame mineraliniais šaltiniais, o jo pavadinime, kaip ir mūsų Druskininkuose, slypi žodis „druska“ (vok. „Salz“).

Pirmoji diena, be abejonės, buvo skirta ,,pralaužti ledus“ bendraujant. Kartu su sceninio meno mokytoja Iwona (beje, Vokietijoje sceninio meno pamoka privaloma visiems) ne tik žaidėme susipažinimo žaidimus, bet ir turėjome galimybę kanonu dainuoti afrikiečių dainą bei atskleisti vokalinės perkusijos (angl. beatbixing) paslaptis. Naujus įgūdžius vėliau demonstravome bendroje mokyklos šventėje ir susitikime su mokyklos bendruomene.

Antroji diena suteikė galimybę pakopinėti unikalia, kvapą gniaužiančia gamtos geologine įdomybe – Externsteine uolomis, nuo seno tapatinamomis su senovine vokiečių pagonybės šventaviete. Tai šimto pėdų aukščio, vėjo nudailintų akmenų eilė, pagrindinė germanų saulės kulto šventovė. „Externsteine“, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia saulės arba žvaigždžių akmenis. Manoma, kad iki 700-ųjų metų šie keisti uolienų dariniai buvo tik atsitiktinė užuovėja ar pastogė keliautojams ir atsiskyrėliams. Gamtos ir žmogaus darbo dermę matėme atvirame kraštotyros muziejuje, primenančiame mūsų Rumšiškes. Čia ne tik susipažinome su XVIII a. vokiečių buitimi, bet ir savo rankomis statėme tradicinį vokišką fachverkinio stiliaus namą. Tai architektūros stilius, būdingas vokiškų miestų pastatams, kur medinės atramos išdėstytos pastato išorėje.

Trečiąją dieną dalyviai turėjo galimybę išbandyti savo ištvermę pėsčiomis: aštuonis kilometrus vingiuotais miško takeliais jie žygiavo iki pagrindinio kelionės tikslo – aukščiausios statulos Vokietijoje Hermannsdenkmal, esančios 386 m virš jūros lygio. Tai paminklas, skirtas vokiečių didvyrio Hermano pergalei prieš Romos imperiją pažymėti. Ne vienam didesnis iššūkis buvo ne pats žygiavimas, bet sąlyga – žygio metu nenaudoti mobiliųjų telefonų. Užtat tai buvo puiki galimybė bendrauti, žiūrint vienas kitam į akis, o ne į profilio nuotrauką, pokštauti ir stebėti rudenėjančią Vokietijos gamtą. Beje, ši taisyklė galiojo visų veiklų metu, o taip pat ir vakarais ruošiantis poilsiui.

Ketvirtoji diena projekto dalyvius apdovanojo proga lankytis Bad Salzuflen Aspe vidurinėje mokykloje. Ši mokykla po vienu stogu talpina daugiau nei 1100 mokinių – nuo pirmokų iki abiturientų. Kad mokytojams ir vaikams būtų lengviau, visi mokiniai suskirstyti koncentrais, pvz., septintokai ir aštuntokai, jie mokosi atskiruose mokyklos aukštuose, į kuriuos neįleidžiami kitų koncentrų mokiniai. Mokykloje galioja dvi pagrindinės taisyklės: jokių mobiliųjų telefonų ir jokios kramtomosios gumos nei pamokų, nei pertraukų metu!

Taigi tą dieną mus prie mokyklos durų pasitiko mokytojai ir mokiniai baltais chalatais ir pakvietė į mokslų laboratoriją. Mus maloniai nustebino, kad chemijos mokytojas – chemijos mokslų daktaras, puikiai kalbantis angliškai (kaip ir dauguma kitų dalykų mokytojų). Jis trumpai supažindino su chemijos dalyku, be kurio mes neišsiverstume nė dienos. Viskas, kas mus supa, vienaip ar kitaip susiję su chemija – ar tai būtų plastikinis buteliukas, ar jame esantis mineralinis vanduo! Po tokios intriguojančios pradžios kiekvienas mūsų gavome apsauginius akinius ir laboratorijoje, vadovaujami mokinių – mokytojo padėjėjų, atlikome įvairius bandymus … su kasdien naudojamomis priemonėmis: raudonu kopūstu, citrina, klijais ar valgomąja soda. Tai buvo nepakartojama patirtis, nes įsitikinome, kad nebūtina turėti sudėtingų prietaisų ir ypatingų priemonių, norint mokytis chemijos eksperimentuojant.

Po pietų buvome pakviesti į mokyklos šventę, kuri čia organizuojama triskart per metus, prieš kiekvienas atostogas – rudenį, žiemą ir pavasarį. Nors tokie renginiai vyksta gimtąja vokiečių kalba, tačiau mokiniai, žinodami, kad dalyvausime mes, Erasmus projekto dalyviai, kai kurias užduotis pateikė angliškai. Šios šventės tema buvo „Atsakinga aplinkosauga“. Mokiniai pristatė parengtus projektus, kaip jie tausoja aplinką, kvietė draugus dalyvauti viktorinose ir vaidino įvairias sceneles. Šventės pabaigoje scenoje pasirodė direktorės pavaduotoja su „Auksine knyga“. Ji kvietė į sceną mokinius, padariusius asmeninę pažangą. Kas įdomiausia – dauguma apdovanojamųjų buvo įvertinti ne dėl gerų pažymių, tačiau dėl atliktų gerų darbų arba asmeninių savybių, kurios pasikeitė į gerąją pusę.

…Kad ir kaip liūdna, tačiau atėjo penktadienis, paskutinė projekto diena.  Diena, skirta prabėgusioms veikloms apžvelgti, įsitikinti, ar išsipildė visi lūkesčiai , ar išsisklaidė išankstinės baimės. Taip pat ši diena padovanojo dar vieną, daugumai naują šansą – susikurti iliustruotą dienoraštį, atsispindintį naujas projektines patirtis.

Visi, šiek tiek nuliūdę, kad tenka palikti naujuosius draugus, bet laimingi, kad tiek jų susiradome, grįžome namo, į Lietuvą. Dabar žinome, kad kiekvienas mūsų turime gyvenime šansą padaryti daug – tereikia tik labai norėti ir stengtis siekti užsibrėžto tikslo.

Šis projektas finansuojamas  Europos Komisijos, „Erasmus+“ programos lėšomis, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Šis tekstas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

 

Projekto koordinatorė Rovena Kvaraciejūūtė

Vokiečių-anglų kalbos mokytoja Daiva Dumbliauskienė

rpt

bsh