Kaip išnyksta sienos su Erasmus+

Dorotėja Dyburytė, 8a kl., mokytojos Rovena Kvaraciejūtė ir Daiva Dumbliauskienė

2016 metų rugsėjo 17-25 dienomis 10-ties mokinių (13 -14 metų) grupelė, lydima mokytojų Rovenos Kvaraciejūtės bei Daivos Dumbliauskienės, dalyvavo Erasmus+ projekte Crossing the borders(„Be sienų“) Slovakijoje, Tatranska Lomnica miestelyje, kartu su kitais 50 jaunuolių iš Slovakijos, Lenkijos, Estijos, Makedonijos ir Latvijos.
Kelionę pradėjome 2 valandą nakties. Visi su jauduliu ir baime atsisveikinome su tėvais ir sėdome į didelį ir patogų „Kautros“ autobusą. Kurdami ateities planus, aptardami projektą bei galiausiai miegodami pasiekėme Suvalkus. Su nuotykiais ir šaltuku palydėję lietuvišką autobusą persėdome į lenkų, mūsų partnerių, autobusą. Ilgas 15 valandų kelias neprailgo besišnekučiuojant bei žiūrint filmus.
Vakarop vaizdas už autobuso lango kuo tolyn, tuo labiau gražėjo – pasirodė kalnuotos vietovės, o mūsų veiduose švysčiojo laimės, baimės ir net blogos savijautos požymiai.
Išlipę ir įėję į viešbutį kupini emocijų nulėkėme į mums paskirtus kambarius. Čia pasijutome kaip namuose: kambariai jaukūs, sutvarkyti , o svarbiausia – pro langus matėsi kalnai! Beje, kalnus pastebėjome ne pirmą vakarą, kadangi atvažiavus ore tvyrojo tirštas rūkas.
Su jauduliu ir nekantrumu laukėme pirmo susitikimo su kitų šalių – Slovakijos projekto – dalyviais. Taigi pirmo vakaro metu aptarę, ko tikimės iš šio projekto ir ko norime išvengti, žaidėme keletą susipažinimo žaidimų. Įdomu buvo burtų keliu gauti „slaptąjį draugą“ – viso projekto metu turėjome jam arba jai sakyti komplimentus, padėti, o projekto pabaigoje įteikti mažą tradicinę smulkmenėlę iš savo šalies.
Po pusryčių kas rytą vis kita šalis organizuodavo mankštą. Visiems palikome neišdildomą įspūdį vesdami mankštą, nes, mes, lietuvaitės, sukūrėme linksmą mankštą – šokį, kurio pagal muziką mokėme visus projekto dalyvius. Kas rytą, po mankštos, mūsų laukdavo vis kita veikla. Kadangi renginių ir veiklų eiliškumo prisiminti nesugebėsiu dėl gausybės patirtų įspūdžių, parašysiu labiausiai įsimintinas veiklas.
Pirmą rytą žaidėme labai smagų žaidimą „Citygame“ („Miesto žaidimas“), kurio metu buvome suskirstyti į grupes po du iš kiekvienos šalies. Kiekviena grupė gavo  sąrašą su įvairiomis užduotimis: turėjome kalbinti nepažįstamuosius, iš gamtinių medžiagų sudėlioti ERASMUS + logotipą, parodyti pantomimų tam tikra tema, surinkti informacijos apie miestelį, kuriame buvome apsistoję. Vėliau rezultatus pristatėme kitiems dalyviams. Lietuvių grupei puikiai pavyko integruotis, susipažinti su svetimšaliais ir dalyvauti veikloje.
Kadangi gyvenome kalnų apsuptyje, ne kartą teko kopti į Aukštuosius Tatrus. Ilgiausia įveikta trasa  – 24 kilometrai, kurią ryžosi įveikti ne visi dalyviai. Drąsiausi buvome mes, lietuviai, nusprendę kopti visi be išimties. Tiesa, dar kopė dauguma latvių bei prisijungė kelios lenkų merginos. Su latviais mes tapome ypač artimi draugai ir net vadindavome vieni kitus – „braliukai“. Nors buvo atkarpų, kai atrodė, kad  neturime daugiaujėgų jėgųžengti nei vieno žingsnio, sėkmingai įkopėme į 1751m aukštį, o atsivėrus nuostabiems vaizdams, nuovargis dingo „lyg ranka nuėmus“. Maža to  – vakare smagiai trypėme diskotekoje.
Taip pat neįmanoma užmiršti popietės, kai kiekviena šalis turėjo sukurti motyvacinį filmuką, skatinantį jauną žmogų dalyvauti ERASMUS + veikloje.  Mes labai stengėmės, dirbome iš peties iki pat vėlyvo vakaro– kūrėme siužetus, persirenginėjome, filmavome kiekvieną sceną atskirai po keletą kartų, o kur dar montavimo darbai! Stengėmės, kad viskas kiek įmanoma geriau pavyktų, ir rezultatas tikrai nenuvylė – galime pasidžiaugti, kad pavyko sukurti vieną labiausiai temą atitinkančią ir išvystytą video istoriją.
Įsiminė ir popietė, kai kiekviena šalis mokė savo tradicinių šokių – žaidimų. Bene populiariausias pasirodė slovakų pasiūlytas šokis – „Belgycki tanec“. Beveik kas dieną būdavome kviečiami padiskutuoti įvairiomis temomis, pavyzdžiui „Šių dienų vertybės“, „Kaip įveikti diskriminaciją ir atskirtį“, „Emocijų valdymas“ ir kitomis.
Kiekvieną  vakarą dalyvaudavome nacionaliniuose vakaruose. Kaskart dvi šalys pristatydavo savo įžymiausias vietas, pasižymėjusius žmones, tradicijas, įžymius sportininkus bei nacionalinius patiekalus. Visi su nekantrumu laukdavo organizuojamų nacionalinių žaidimų ir tradicinių patiekalų degustacijos. Džiugu, kad mūsų prisistatymo šokis ne tik sulaukė gausybės aplodismentų, bet ir prašymo išmokyti jį šokti.
Paskutinę dieną kalnuose ir viešbutyje netrūko ašarų: visi šio projekto dalyviai  taip susidraugavo, kad buvo labai sunku skirtis. Guodė mintis, kad,  į pagalbą pasitelkus šiuolaikines informacines technologijas, bendravimas tikrai nenutrūks, o ateityje galbūt gims ir naujo bendro projekto idėja.

14358870_1569845413042647_6181210553989259642_n image2 20160923_114229 img_0399 20160923_112820_hdr 20160918_115234 20160921_112225 20160918_101458 20160918_101355 14516608_1579359962091192_7608090152743881122_n