„Kultūrų sankryžoje“

  „Kultūrų sankryžoje“
Janina Jonušauskaitė, „Atgimimo“ mokyklos anglų kalbos mokytoja metodininkė

Spalio 1-7 dienomis buvo organizuotas „Erasmus+“ programos, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas,  lėšomis finansuoto daugiašalio tarptautinio projekto „Let‘s meet together“ (liet. „Susitikime“) dalyvių susitikimas Turkijoje.
Pirmadienį penkios Lietuvą atstovaujančios mokinės: Marta Nikitinaitė, Gabija Žūkaitė, Deivina Vailionytė, Deimantė Konstantinavičiūtė, Neda Straigytė ir jas lydinčios mokytojos Vita Jasienė bei Janina Jonušauskaitė pradėjo nuotykių ir įspūdžių kupiną projektinę kelionę į Turkijos sostinę – Ankarą. Palikę nerimaujančius tėvus, važiavome Vilniaus oro uosto link, ten sėdome į lėktuvą ir su mažu jauduliu širdyse išvykome į Turkiją. Ankaroje mus pasitiko namų šiluma pasiruošusios dalintis naujos šeimos. Pirmoji diena praėjo,  apžiūrint įdomiausias vietas, susipažįstant su šios šalies tradicijomis bei valgant skanius patiekalus.
Antrą dieną pradėjome aktyviomis veiklomis. Ryte susirinkome Bekir Gokdag Anatolijaus  mokykloje. Mokykla, kurioje mokosi apie penki šimtai vaikų, yra didelė ir erdvi, net penkių aukštų.  Mokiniai čia priimami pagal pasiekimus. Pamokose mokiniai motyvuoti, dirba, stengiasi, nes siekia išmokti kuo daugiau bei pasiekti gerų rezultatų. Kadangi mūsų tarptautinio projekto tema Turkijoje buvo susijusi su sveika gyvensena, sportu ir istorija, visas dienas buvome įtraukti į įvairias veiklas. Antrą projektinės veiklos dieną vietiniai mokiniai supažindino su politine šalies sistema bei istorinėmis Turkijos vietomis. Po  pristatymo šiltai apsirengę, nes ruduo visur yra ruduo, lankėmės Resim Heykel meno, o vėliau ir etnografiniame muziejuje. Buvo įdomu susipažinti su šalies kultūra ir meno dirbiniais. Po šių muziejų apžiūrėjome Haci Bayram mečetę, seniausią visame mieste. Ji sujungta sienomis su Augusto ir Romos šventykla. Mečetė buvo pastatyta XV amžiuje ir iki šiol priima visus musulmonų tikinčiuosius. Matėme, kaip žmonės meldžiasi – vyrai atskirai nuo moterų. Gerbdami jų tradicijas mes, prieš įeidami į mečetę, nusiavėme batus, mat grindys  išklotos rankomis austais kilimais, ir apsijuosėme galvas šaliais. Dauguma mūsų mečetėje buvome pirmą kartą. Mūsų susipažinimas su kitos šalies istorinėmis vertybėmis tuo nesibaigė. Aplankėme Augusto šventyklą, prancūzų bažnyčią bei Anatolijos civilizacijų muziejų, kuriame buvome išsamiai supažindinti su šio regiono istorija. Nuo 1921 metų Anatolijos civilizacijų muziejus – vienas iš vertingiausią kolekciją turinčių pasaulio muziejų. 1997 metais jis gavo Europos metų muziejaus apdovanojimą. Šiame muziejuje sukaupta gausi hetitų kolekcija. Jie šioje teritorijoje gyveno ir klestėjo apie 2000 m. pr. Kr. Kolekcijoje apžiūrėjome paleolito akmens įrankius, bronzos amžiaus lobius, graikų ir romėnų skulptūras. Susipažinę su istorijos tėkme Anatolijos regione, vykome apžiūrėti Ankaros pilies griuvėsius, nuo kurios sienų atsiveria viso milijoninio miesto vaizdas. Vakarėjant pavargę, bet laimingi galėjome pailsėti savo naujose šeimose.
Trečioji diena vėl pareikalavo fizinės ištvermės. Anksti ryte kartu su angliškai kalbančia gide Bursen vykome pažiūrėti archeologinės vietos – romėnų pirčių, muziejaus po atviru dangumi. Pastarosios buvo statytos graikų medicinos dievui Asklepijui. Apžiūrėję pirčių griuvėsius, vykome į seną, tvarkingą pastatą, kuriame buvo įsikūręs pirmasis parlamentas. Jame apžiūrėjome Mustafai Kemaliui Atatiurkui bei parlamentarams priklausiusius asmeninius, muziejui padovanotus daiktus. Sužinojome, kad Osmanų imperiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją siejo ilgaamžiai diplomatiniai santykiai (XV–XVI a.). 1919 m. Lietuvai, o 1923 m. Turkijai paskelbus savo nepriklausomybę, šie draugiški santykiai buvo tęsiami. Turkija nepripažino 1940 metais SSRS paskelbtos Baltijos valstybių okupacijos. Vėliau lankėmės nepriklausomybės karo muziejuje. Apžiūrėjome Gordion-Polatli teritorijoje esančius pilkapius, kurių, anot mus lydėjusios gidės, yra 111 vienetų. Mes taip pat apžiūrėjome vieną pilkapį iš vidaus. Ėjome ilgu tuneliu iki kapavietės, kurios viduje – kapas. Deja, jo negalėjome pamatyti, nes jis aptvertas kelių metrų aukščio storais medienos rastais. Tokiuose pilkapiuose laidodavo pačius iškiliausius valdovus. Viso susitikimo laikotarpiu jutome partnerių iš Turkijos rūpestį ir paramą. Kalbėjimas anglų kalba nei vienam projekto dalyviui nesukėlė bendravimo nesklandumų, priešingai, džiaugėmės lavindami kalbą bei išmokdami naujų žodžių. Viešėdamos naujose namuose lietuvaitės buvo supažindintos ne tik su šeimos, bet ir giminės nariais,  vežiojamos į svečius pas tetas ir dėdes, senelius ir pusbrolius.
Ketvirtą  dieną mūsų laukė dar didesni išbandymai. Ryte, susiskirstę mišriomis komandomis, žaidėme krepšinį mokyklos stadione. Žaisti su turkais, norvegais, ispanais ir vengrais buvo labai smagu. Po draugiško, be taisyklių žaidžiamo krepšinio mūsų laukė dar vienas neapsakomai linksmas potyris. Net porą valandų vykome į Hatušą, (turk. K. Hattuşaş), buvusią hetitų imperijos sostinę. Ten, tarp uolų, paslėpti akmenyje iškalti šventieji bei juos lydinti istorija. Masyvių akmenų apsuptyje matėme miestą, turėjusį net kelis įėjimo vartus, tokius kaip: Sfinkso, Liūto at Atgimstančius vartus, kurie buvo patys keisčiausi, nes norėdami juos pereiti, turėjome judėti siauru, iš akmenų suręstu tuneliu. Tunelio tamsos nebijojome, nes mobiliuose telefonuose esančiomis švieselėmis nušvietę keliolikos metrų taką, išskridome į šviesą tarsi jonvabaliai. Kitoje vartų pusėje jautėmės atgimę ne vien tik dėl išvystos šviesos bet ir dėl naujai suteiktų vardų. Turėjome vienas kitam duoti naujus vardus. Išėję pro vartus sužinojome, kad šiame mieste buvo pasirašyta pati seniausia Kadešo taikos sutartis tarp hetitų karaliaus Hatušilo III ir Ramzio II. Šį kartą kūrėme šešių kalbų žodynėlį sporto tematika. Po pamokų visi mokiniai ir  mokytojai ėjome į Bergeno savivaldybę. Joje susitikome su Švietimo skyriaus vedėja ir jos pavaduotoja, kurios išsamiai pristatė švietimo sistemą ir edukacijos galimybes Norvegijos Karalystėje.
Penkta diena buvo darbinė.  Šį kartą kiekvienos šalies atstovai pristatė namuose paruoštas užduotis apie sveiką gyvenimo būdą bei kalbėjo apie sporto reikšmę kiekvieno dalyvio gyvenime. Po pristatymų mokiniai kūrė žodynėlį penkiomis kalbomis  istorijos tematika, tuo tarpu mokytojai susirinko dokumentacijos aptarimui. Svarstėme, ar visi projekto tikslai buvo įgyvendinti, ar pasiekti laukiami rezultatai. Pasižymėjome stiprias ir koreguotinas projekto įgyvendinimo vietas bei aptarėme tolimesnius tikslus bei būsimus namų darbus. Po ilgų diskusijų vykome į Parlamento rūmus. Ten mūsų laukė tikrasis patikrinimas, turėjome pereiti  porą rimtų apsaugų. Parlamento rūmuose mus pasitikęs žmogus trumpai pristatė politinę šalies situaciją, leido pasėdėti pagrindinėje posėdžių salėje bei noriai atsakinėjo į užduodamus klausimus. Jis mums papasakojo, kad šiuo metu šalį valdo respublikonų partija, kuriai vadovauja ministras pirmininkas Redžepas Taipas Erdoganas. Be valdančiųjų yra ir opozicijos partija. Iš viso parlamente yra 550 parlamentarų. Po apsilankymo milžiniškame parlamento pastate vykome į vietiniams pačią svarbiausią, o mums įspūdingiausią vietą Ankaroje – M.K.Atatiurko mauzoliejų. Sužinojome, kad Atatiurkas dar vadinamas „turkų tėvu“, buvo pirmasis Turkijos prezidentas. Mauzoliejus – dydžiu įspūdingas pastatų kompleksas, kuriame saugomas sarkofagas su garsiojo Turkijos vadovo Mustafa Kemalio Atatiurko palaikais ir jam priklausę daiktai. Stovėdami mauzoliejaus pakalnėje matėme kas valandą besikeičiančius sargybinius. Net nepastebėjome, kaip greit prabėgo įspūdžių kupina diena.
Štai ir atėjo paskutinė, mažiausiai laukta diena. Kėlėmės apie pirmą valandą nakties, todėl liūdesį dėl išvykimo dar labiau apsunkino nuovargis. Buvo labai sunku atsisveikinti su savo šeimomis, nes per savaitę jie vaikams tapo lyg antrais tėvais. Su didžiausiu ilgesiu palikome Ankarą, tačiau  pasižadėjome  sau dar kartelį čia sugrįžti!Savaitė neprailgo. Atlikome suplanuotas veiklas, susipažinome su projekto dalyviais. Praturtėję daugybe įspūdžių, pasukome namų link.
Esame dėkingi už paramą ir bendradarbiavimą projektinėje veikloje „Atgimimo“ mokyklos direktorei D. Časienei, administracijai, bei mokytojams, padėjusiems įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.