Skaitovų klubas

SKAITYTOJŲ KLUBAS, pradėjęs savo veiklą 2013 m. sausio mėnesį „Atgimimo“ mokykloje, vienija alkstančius knygų, kurie:

– mėgaujasi skaitymu ir ne vien tyliuoju,

– nori pasidalinti emocijomis ir mintimis apie perskaitytą knygą,

– nori išgirsti perskaičiusių nuomonę ir išsakyti savąją,

– mokosi tolerancijos įvairiam požiūriui į kūrinį,

– siekia malonaus bendravimo neformalioje aplinkoje.

Kviečiame skaityti kartu su mumis ir dalintis mintimis bei įspūdžiais.

Perskaitėte įdomią knygą? Pasiūlykite ir mums!

Mūsų susitikimai vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį, o kartais ir dažniau.

Pasiūlymus siųskite el.paštu gitana.stukiene@gmail.com

ATEIKITE IR DALINKIMĖS KNYGŲ SKAITYMO MALONUMAIS!

 

SKAITYTOJŲ KLUBE APTARTOS KNYGOS:

2marytemano vardas – Marytė

Alvydas Šlepikas – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012

Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas.

 

3silkasŠilkas

Alessandro Baricco, iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Tyto alba, 2009.

Alessandro Baricco (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, daugelio populiarių romanų autorius. Rašytojas studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje La Republica. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas poetiškas, subtilus ir švelnus, originalia literatūrine maniera parašytas romanas „Šilkas“, iškart užkariavęs Italiją, o paskui – ir visą pasaulį. Į 27 kalbas išverstas A. Baricco romanas – lyrizmo, nutylėjimų, fragmentų kupinas šedevras. Už romano žodžių, tarsi įvyniota į šilką, glūdi poetiška, savitai regima tikrovė.

„Šilkas“ – klasikine forma papasakota nepaprasta, subtili ir keista meilės istorija. Tai stiliaus šedevras, kur žodžių nedaug, kur šilko leitmotyvas regimas tarsi plonyčiu teptuku rašomi hieroglifai.

Pats rašytojas teigia: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga – apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis. (…) Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant tuos, kurie šoka kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika“.

Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.

 

4novecentasNovečentas

Alessandro Baricco, iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis. – Vilnius: Charibdė, 2000.

Alessandro Barrico – kultinis italų rašytojas. Tikriausiai ne vienas žmogus šį autorių matė ant žurnalo viršelio arba skaitė jo interviu. Ir ne veltui A.Baricco yra vienas iš mėgiamiausių šiuolaikinių menininkų. Ši knyga man pasirodė žavinga ne vien “baricišku” stiliumi, bet ir subtilia atmosfera. „Novečentas“ – knyga apie žmogų, fortepijono virtuozą, nepaprastos filosofijos asmenybę. Kaip ir daugelis Alessandro Baricco kuriamų personažų Denis Budmenas T.D Novečentas yra išskirtinis ir nepakartojamas.

Tiesą sakant, Novečentas netgi neegzistavo, pasauliui jo nebuvo, nes nebuvo miesto, parapijos, ligoninės, cypės, beisbolo komandos, kur būtų buvęs įrašytas jo vardas. Neturėjo tėvynės, gimimo datos, neturėjo šeimos. Buvo aštuonerių, tačiau oficialiai niekada nebuvo gimęs.

Novečentas – žmogus kaip ir mes visi, tačiau tobulas Baricco kūrybos atspindys. Jūra. Begalinė jūra. Nenoras išlipti krantan ir atsidurti ant begalinių fortepijono klavišų. Toks jau tas Novečentas. Pamilęs vandenyną, laivą ir jį supančią aplinką. Novečentą sutinka vaikinas, kuris ir tampa istorijos pasakotoju. Jis tarsi kuria savo monologą ir bando parodyti, koks visgi buvo tas keistuolis pianistas virtuozas. Kaip Novečentas tobulai grodavo…

5eikEik, kur liepia širdis

Suzanna Tamaro, iš italų kalbos vertė Algimantas Gudaitis. – Vilnius: Vaga, 2007.

Kerinčio nuoširdumo kupina knyga. Atrodo, kad autorės pasirinkta laiško (ar dienoraščio) forma savaime reikalauja atvirumo, tačiau juk ir laiškų būna visokių. Knygoje sunkiai serganti moteris rašo savo užaugintai anūkei, kuri išvažiavo mokytis į JAV. Priešingai, nei galima tikėtis, ji nemoralizuoja, niekuo jos nekaltina. Čia tas retas bendravimo atvejis, kai vaikas neauklėjamas, – su juo draugaujama kaip su sau lygiu.

Pasakotoja sugriauna nemažai stereotipų ir populiarių nuomonių, parodydama, kad žmogaus išmintis priklauso ne nuo jo amžiaus, o nuo jo gyvenimo suvokimo ir patirties. Ji nedramatizuoja savo gyvenimo, nors jos vaikystė sutapo su fašizmo klestėjimu Italijoje, o ir šeimyninės laimės neteko patirti. Ji bando suprasti, kodėl jis taip susiklostė, suprasti artimus žmones, pateisinti, nesipuikuojant išankstiniu žinojimu.

Apskritai čia viena iš tų knygų, kurių neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu: ji yra „apie viską“. Daug įdomių minčių apie žmones, jų nueitą kelią, paveldimus dalykus ir likimą. Ji nedidelė, bet stebėtinai harmoninga, parašyta ramiu, švelniu tonu, be patetikos ir pamokslavimų. Skaitant vis ryškėja viena svarbiausių išvadų: „Žvelgiant iš šalies, daugelio žmonių gyvenimas atrodo nevykęs, kvailas, net nesuvokiamas. (…) Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pasivaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip“ (p. 123). Autorės pasakojimas atskleidžia, kad net „neįdomiame“ gyvenime viskas kupina prasmės: netgi smulkiausi dalykai.

6vagileKnygų vagilė

Markus Zusak, iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė ir Aiste Kvedaraitė . – Vilnius: Šarkos knygos, 2011.

MENKUTIS FAKTAS – JŪS MIRSITE.

1939-ųjų nacistinė Vokietija. Šalis laukia sulaikiusi kvapą. Mirtis dar niekada neturėjo tiek darbo.

Devynerių metų mergaitė Lizelė gyvena Himelio gatvėje su ją priglaudusia šeima. Jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Lizelė vagia knygas. Tai pasakojimas apie ją ir kitus jos gatvės gyventojus, iš dangaus ėmus kristi bomboms.

ŠIEK TIEK SVARBIOS INFORMACIJOS – ŠIĄ ISTORIJĄ PASAKOJA MIRTIS.

Tai trumpas pasakojimas apie:

-Mergaitę

-Akordeonininką

-Keletą fanatiškų vokiečių

-Žydų kilmės kovotoją

-Ir nemažai vagysčių

DAR VIENAS DALYKAS, KURĮ TURĖTUMĖTE ŽINOTI

MIRTIS APLANKYS KNYGŲ VAGILĘ TRIS KARTUS

7taisyklesKeturiasdešimt meilės taisyklių

Elif Shafak, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.- Vilnius: Tyto alba, 2012

Daugybę skaitytojų visame pasaulyje sužavėjusį turkų rašytojos Elif Shafak romaną „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ galima vadinti kalbėjimu ne protui, o širdžiai. Kalbėjimu apie meilę, kuri pagrindinę knygos heroję Elą užklumpa staiga ir netikėtai, tarsi į ramų jos gyvenimo tvenkinį nežinia iš kur būtų įmestas akmuo.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – tai aistringas ir patrauklus pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o jungia… meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.

Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad užpildytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje, nustebindama savo šeimą. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą, ir parašyti recenziją.

Knyga taip sukrečia Elą, kad ji netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos pasikeitimo ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi meilė, ir kad ji visagalė. Meilės taisyklės nepavaldžios laikui: Rumio istorija panaši į Elos istoriją, o rašytojo misija – išlaisvinti Elą, kaip Šamsas išlaisvino Rumį.

8sienaSiena

Marlen Haushofer, iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė. – Vilnius, Tyto alba, 2004.

Tikrai originalus ir sukrečiantis vienos žymiausių Austrijos rašytojų romanas. „Siena“ laikoma vienu geriausių austrų literatūros kūrinių.

Siužetas paprastas: knygos herojė su pussesere ir jos vyru išvyksta į kalnus. Pora vakare išeina į kaimą ir negrįžta. Rytą susirengusiai jų ieškoti moteriai kelią pastoja per naktį išdygusi nematoma, tačiau neįveikiama siena. Moteris suvokia, kad pasaulį ištiko katastrofa, o ji liko vienui viena.

„Siena privertė mane pradėti naują gyvenimą, bet iš tikrųjų mane jaudina tie patys dalykai kaip ir anksčiau: gimimas, mirtis, metų laikai, augimas ir nykimas“.

Ar šis romanas, su vienatve ir nežinia besigrumiančios moters dienoraštis, yra kafkiška parabolė, ar ateities vizija, ar žmogaus izoliacijos alegorija, – paliekama spręsti kritikams.

Romano kalba paprasta, aiški, be patoso. Pasakojimas skaidrus, skaitomas lengvai, tačiau kupinas įtampos.

Ieškantiems rimtos, geros literatūros.

SIŪLOME PERSKAITYTI:

9silvaSilva Rerum

Kristina Sabaliauskaitė – Vilnius: Baltos lankos, 2011

Knygos autorė rašo: „SILVA RERUM – lotyniškai „daiktų miškas“ – savaraštė, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII-XVIII a. Lietuvoje. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša, kai kiekvieną kartą atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas?

Romane susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi XVII a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia Norvaišų šeimos likimas – įtraukianti fatališkos meilės istorija, giliai įsišakniję prietarai, asmens valios laisvė ir tai, ko reikia, kad galėtum pažvelgti į akis Vilniaus Baziliskui – legendinei būtybei, kurios žvilgsnis – mirtinas.“

10silvaSilva Rerum

Kristina Sabaliauskaitė – Vilnius: Baltos lankos, 2011

Silva Rerum II – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka… Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

SIŪLOME PERSKAITYTI:

10ausraAušros pažadas

Romain Gary – Vilnius: Baltos lankos, 2009

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Wielka Pohulanka (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 18 numeriu pažymėtame name, prabėgo Gary vaikystė. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile Ajar (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“  Romain Gary, radijo interviu.

VASAROS SKAITINIAMS:

12zuvysŽuvys ir drakonai

Undinė Radzevičiūtė – Vilnius: Baltos lankos, 2013

Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas Žuvys ir drakonai – apie daugelį dalykų.

Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.

Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.

Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.

Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.

Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.

11niekadaNiekada nežinai

Danutė Kalinauskaitė – Vilnius: Baltos lankos, 2008

Renata Šerelytė: „Kęstutis Navakas, apibūdindamas naują Danutės Kalinauskaitės knygą, rašo, kad tai – „santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai “, o iššūkiai, buitiniai ir egzistenciniai, „atsiskleidžia vieni per kitus arba vieni kitus pabrėžia, o tai dar vienas sėkmingai knygoje įgyvendintų santakos variantų“.

Tokių knygų nėra ir negali būti daug, nes jos gimsta iš paties gyvenimo tankio, iš pilniausių – sunkiausių – jo gelmių. Savo raiška bei liudijimais jos kelia savotišką šiurpulį „skurdo“ dar nepamiršusiam skaitytojui, o tas, kuris pamiršo, jaučiasi gerai ir nesistengdamas prisiminti. Bet juk niekada nežinai, ar apgauta atmintis neatkeršys.“

13sianaktŠiąnakt aš miegosiu prie sienos

Giedra Radvilavičiūtė – Vilnius: Baltos lankos, 2010

Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960 m. Panevėžyje) – prozininkė, eseistė. 2002 m. penkios Radvilavičiūtės esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“.

Alfonas Andriuškevičius: „Jos stiliuje magiškai susijungia jėga, monumentalumas, amazoniškas tekėjimas su ironija, sąmojum, netikėtais minties ir vaizdo posūkiais („kandies judesiais“). Jos idėjos ir sugestijos, nemaža dalimi susijusios su dabartinės senstelėjusios moters rūpesčiais bei fantazijomis, toli gražu neapsiriboja socialine ir psichologine sfera…“

14manhatanoManhatano stotis

John Dos Passos, iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis – Vilnius: Baltos lankos, 2012

Dos Passosas išrado tik viena – istorijos pasakojimo meną. Bet to užteko, kad sukurtų visatą. Jean-Paul Sartre

Romanas Manhatano stotis nukelia į praėjusio šimtmečio pradžios Niujorką. Spindinčių dangoraižių, purvinų daugiabučių, puošnių alėjų ir siaurų skersgatvių fone spalvingą gyvenimą gyvena nuobodžiaujantys bohemos atstovai, savo jėgomis iškilę anarchistai, savimi nusivylę imigrantai, ambicingos aktorės, turtingi biržos makleriai, valkatos… Komediją keičia tragedija, tragediją – farsas. Iš knygos puslapių tarsi veržiasi džiazo ritmas, virsta kvapai, sklinda garsai. Lyg kaleidoskope keičiasi veiksmo vietos, vieni personažai šmėkšteli ir dingsta, kiti vis pasirodo, jų linijos susikerta, susilieja, išsiskiria. Šį reginių, pašnekesių, vidinio monologo, dainų nuotrupų, laikraščių ištraukų audinį audžia meistriška autoriaus ranka – taip gimsta ištisas nepakartojamas pasaulis.

15simtoŠimto metų istorija

Herbjorg Wassmo, iš norvegų kalbos vertė Alma Ločerytė-Dale – Vilnius: Alma littera, 2011

Garsioji norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo romane „Šimto metų istorija“ atskleidžia nepaprastus trijų moterų likimus. Viena pagrindinių knygos herojų gimsta tais pačiais metais kaip ir pati knygos autorė. Herbjørg Wassmo gyvenimo fragmentai pinasi su viena romano siužetinių linijų, ir iš viso to gimsta istorija apie mergaitę su geltonu pieštuku.

Rašytojos prosenelė, senelė ir motina – tai Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Romanas „Šimto metų istorija“ pasakoja apie jų gyvenimus, pagimdytus vaikus, vyrus, kuriuos jos mylėjo, ir tuos, kuriuos jos gavo. Knygos herojė nuo gyvenimo realybės slapstosi tvarte. Kad būtų lengviau viską ištverti, geltonu pieštuku rašo dienoraštį. Mergaitė pasaulį išvydo 1942-aisiais, o prieš šimtą metų gimė stiprioji Sara Susanė, jos prosenelė, vėliau pozavusi angelą Lofoteno katedros altoriaus paveikslui.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie visų šių moterų ilgesį ir vargus, svajones ir laisvės troškimą.

SIŪLOME PERSKAITYTI:

16lietausLietaus dievas

Alvydas Šlepikas – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Tai devynių novelių rinkinys. Daugumos pagrindinis veikėjas – jaunuolis, nedidelio miestelio gyventojas, kartais – senukas, kartais – berniukas. Veikėjai dažniausiai labai jautrūs ir dirglūs, nepritampantys prie aplinkinių, konfliktuojantys su jais. Iš tų konfliktų išsirutulioja tragiškos kolizijos, sukrečiančios skaitytoją. Prie to nemažai prisideda autoriaus sugebėjimas kalbėti provincialų kalba, autentiškai atkurti situacijas, taikliomis detalėmis atskleisti veikėjų charakterius, įlieti jaudinančių emocijų.

17sventujuŠventųjų gyvenimai

Romualdas Granauskas – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Nauja novelių apysaka. Reikšmingi siužetai, raiškūs personažai, gyva kalbos tėkmė su žemaitybių intarpais, autobiografinės patirtys – taigi yra visa, kas traukia skaitytojus. Šventaisiais rašytojas vadina dramatiško laikotarpio žmones, tapusius novelių personažais. Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama.

18atperkantiAtperkanti meilė

Francine Rivers, iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė – Vilnius: Alma littera, 2010.

Knygoje „Atperkanti meilė“ pasakojama sukrečianti jaunos moters nuopuolių ir visa atperkančios meilės istorija. Gimusi iš neteisėto meilės ryšio, Sara nuo pat vaikystės patiria daug smurto, todėl auga degdama neapykanta visam pasauliui, o labiausiai vyrams. Paaugusi galop pasprunka nuo skriaudikų ir išplaukia į Kaliforniją. Čia, XIX amžiaus viduryje siaučiant aukso karštligei, vyrai už kapšelį aukso pardavinėja sielą, o moterys – kūną, kad turėtų kur pernakvoti. Pasivadinusi Eindžel, vieno miestelio viešnamyje įsidarbina ir Sara. Ji nekenčia vyrų ir iš jų tikisi tik išdavystės ir smurto. Tačiau vieną dieną merginą gatvėje pastebi Maiklas Ozėjas – doras ūkininkas ir uolus krikščionis…

19nemunasNemunas kaltės nenuplauna

Jonas Endrijaitis – Vilnius: Edukologija, 2013.

Įtempto veiksmo romaną „Nemunas kaltės nenuplauna“ rašytojas rašė dvidešimt metų. Knygos herojai, įvykiai, siužetas, aplinkybės „atėjo“ iš autoriaus gyvenimiškosios patirties. J. Endrijaitis sovietmečiu dirbo su „sunkiais“ paaugliais nepilnamečių pataisos namuose, vadintais specialiąja mokykla, todėl gyvenimas zonoje jam gerai žinomas. Rašyti tokia tema, pasak autoriaus, rizikinga, gali likti nepopuliarus. Romanas nėra lengvas, „norėčiau, kad paaugliai perskaitytų knygą, susimąstytų apie tai, kas jų laukia nusikaltus, ir nepakliūtų į zoną, jei nors vienam jaunuoliui kūrinys padės išvengti klystkelių, vadinasi tikslą pasiekiau“,– sakė autorius.

20leonaLeona

Dalia Urnevičiūtė – Vilnius: Versus aureus, 2009.

Mažasis romanas, pasakojantis keturių moterų kartų kasdienines istorijas. Tai moterų karalija, kur itin svarbūs žmogiškieji ryšiai, etinės vertybės, jauki ir rami atmosfera, kasdienė kantrybė, supratimas ir meilė.

21sodininkasSodininkas iš Prancūzijos

Santa Montefiore – Vilnius: Alma littera, 2012.

Miranda su Deividu palieka Londoną ir su vaikais atsikrausto gyventi į kaimą – senovišką dvarą, apsuptą kadaise buvusio puikaus sodo. Nors ir netroškusi kaimo idilės, Miranda tikisi čia įgyvendinti seną svajonę – parašyti romaną, o Deividas – savaitgaliais pailsėti nuo miesto šurmulio.

Tačiau viskas klostosi visai kitaip, nei jie tikėjosi…

Kupina išminties ir stipriai sujaudinanti knyga. Šiuolaikinė istorija, papasakota su senamadišku jausmingumu, teigianti šeimos vertę ir visa įveikiančią meilės galią.

22eigulioEigulio duktė: byla F 117

Agnė Žagrakalytė – Vilnius: Tyto alba, 2013.

„Eigulio duktė: byla F 117“– pirmasis Agnės Žagrakalytės prozos kūrinys. Tai spalvinga giminės saga, net kelių kartų istorija, paremta tikrais faktais ir įvykiais. Išlavintu žodžiu kuriamas be galo įtaigus pasaulis – rupų realistinį pasakojimą, sodrius vaizdus neretai keičia nervinga, trūkčiojanti poetinė kalba. Autentiškos tikrovės įspūdį dar sustiprina išmoningai dėliojama dokumentinė medžiaga (laiškai, dienoraščiai, žinutės iš spaudos ir pan.). Knygos centre – Juozas Žagrakalys, realus asmuo, nepriklausomos Lietuvos teisininkas ir kultūrininkas, dramatiško likimo žmogus. Jis tampa savotišku knygos bendraatoriumi – skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms moterims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė, žinoma prieškario vertėja. Žvelgdama iš šių dienų perspektyvos, autorė seka, kaip atsikartoja likimai – tiek vienos giminės, tiek visos tautos gyvenime.

23silvaSilva Rerum III

Kristina Sabaliauskaitė – Vilnius: Baltos lankos, 2014

Silva rerum III tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“ – Emilija Visockaitė.

24vilkoVilko valanda

Andrius Tapinas. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Kas būtų buvę, jeigu XX a. pradžioje Vilnius būtų ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir tapęs laisvuoju Aljanso miestu – progreso, mokslo ir mistikos centru?..

„Pirmajame lietuviškame stimpanko žanro romane jūsų laukia pašėlę nuotykiai, kraupios žmogžudystės, sudėtingos intrigos, kvapą gniaužiančios kautynės ant žemės, po žeme ir danguje, alchemikų paslaptys ir istorinės asmenybės visai kitu, nei kad buvo realiame gyvenime, amplua.

Ar sugebės Vilniaus legatas Antanas Sidabras, Universiteto alchemikas Jonas Basanavičius ir atsiskyrėlis mokslininkas Nikodemas Tvardauskis apginti kunigaikščio Gedimino miestą, kai jam grės didžiausias pavojus. Kai juodžiausią naktį išmuš VILKO VALANDA…

25tamsaTamsa ir partneriai

 Sigitas Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2012. 

„Tamsa ir partneriai“ – Nacionalinės premijos laureato, poeto, eseisto, dramaturgo ir kritiko Sigito Parulskio romanas. Jis skirtas vienai iš aktualiausių literatūroje temų – žudynėms Antrojo pasaulinio karo metais. S. Parulskis – 19 kūrinių autorius, daugiausia į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis lietuvių rašytojas. Už knygą „Tamsa ir partneriai“ S. Parulskiui suteiktas 2012 m. Tolerancijos žmogaus titulas.

2012 m. išleista knyga akimirksniu susilaukė įvairių atsiliepimų, kadangi ši knyga neįprasta. Lietuviai purtosi kaltės ir atsakomybės dėl holokausto. Juk lengviau apsimesti aukomis nei nusikaltėliais. Tačiau šio kūrinio istorinis pagrindas – lietuviai, žudę žydus Antrajame pasauliniame kare. Dauguma lietuvių nori nuslėpti savo kaltę, todėl buvo tų, kuriems ši knyga labai nepatiko, bet kaip ir pats S. Parulskis viename interviu pasakė, jog turintys sveiką nuovoką ir supratimą suvokia, ką šioje knygoje jis norėjo pasakyti.

26laikoLaiko upės slenksčiai

 Elena de Strozzi. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Elena de Stozzi jau daugelį metų yra skaitomiausia rašytoja Lietuvos bibliotekose. Kiekviena jos knyga skaitytojams dovanoja gražų ir paslaptingą, kilnios meilės persmelktą pasaulį. „Laiko upės slenksčiai“ yra romanas, kurio veiksmas nukeliamas į XVII amžiaus pabaigą – paskutinį palyginti gerą laikotarpį Lietuvai, kai šalis gydė karų ir maro padarytas žaizdas, kai buvo atstatomos sugriautos ir kilo naujos bažnyčios, didikų rūmai, miestiečių namai. Romane susidursime su garsių šeimų – Sapiegų, Radvilų, Giedraičių, Oginskių, Katkevičių – gyvenimo istorijomis, kurias vienija Teresės Giedraitytės ir Brunono Radvilos meilės linija.

Autorė bando savaip pažvelgti į kai kuriuos Lietuvos istorijos epizodus, paaiškinti įvykius, nutylimus esamose istorijos apžvalgose. Knygoje spalvingai aprašoma senosios Lietuvos didikų aplinka – nuo drabužių, valgių, santykių su tarnais iki operų Valdovų rūmų teatre ir Universiteto vaidinimų.

 

2015 METAIS SIŪLOME PERSKAITYTI:

 

27treciasTrečias gyvenimas

Romualdas Granauskas – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

„Klysk, žmogau!“ Tai – pradžia citatos iš ką tik pasirodžiusios naujos Romualdo Granausko knygos, kuri visa atrodo taip: „Klysk, žmogau! Didžiausia tavo klaida yra klaidos baimė. Kas taip pasakė? Manau, pats Ponas Dievas. Kartu ir palaimino visus klysti drįstančius.“

Ši knyga – kaip visos R. Granausko knygos: gyva ir vaizdinga, pilna puikių dialogų ir autentiškų vaizdų, pilna to, kas atpažįstama trečiajame gyvenime (kas tai yra – skaityti aukščiau). Romualdas Granauskas – ir rašytojas, ir žmogus – niekada netilpo į bendras taisykles, standartus ar rėmus. Taip ir šį kartą – užuot laukęs sveikinimo raštų iš valdžios, gražių sveikinimų ir kalbų iš įvairių organizacijų, jubiliejinių TV reportažų, jis dovanoja puikią dovaną savo skaitytojams. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija.

28dienorastisDienoraštis

Ana Frank – Iš anglų kalbos vertė Audra Kairienė. – Vilnius: Alma littera, 2010.

Stebuklas, kad dar neatsisakiau visų savo vilčių – juk jos juokingos ir neįgyvendinamos. Laikausi jų įsikibusi ir, nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis iš prigimties gera.

Anos Frank dienoraštis – vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen – Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio.

29budaBuda palėpėje

Julie Otsuka – Iš anglų kalbos vertė Audra Kairienė. – Vilnius: Alma littera, 2010.

Priešistorė liudija: po Pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukia į San Fransiską ieškoti darbo, vėliau vieni jų, užsidirbę, grįžta į Japoniją, kiti – pasilieka. Amerika turi tapti jų namais, tad jie čia ima kurti šeimas. Į Japoniją siunčia nuotrauką – nebūtinai tikrą, gal kiek pagražintą, galbūt ir ne savo – ir laukia nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos.

Autorė romane seka tų „fotografijų nuotakų“, palikusių Japoniją, pėdomis, atlaiko jų alinančią kelionę laivu į Ameriką, įsilieja į jų chorą, pasakojantį apie pirmą susitikimą su būsimu vyru, sunkų darbą, apie vaikus, ilgainiui užmiršiančius savo kultūrą. Iki lemtingojo Perl Harboro ryto, po kurio japonai masiškai iškeldinami iš naujųjų savo namų, išvežami, išvejami, pradanginami. Autorės tėvai – pirmos ir antros kartų japonų emigrantai Amerikoje.

30oO rytoj vėl reikės gyventi

Ugnė Barauskaitė – Vilnius: Tyto alba, 2002

Jaunos autorės romanas iš elektroninių laiškų, kuriuose – jaunų žmonių tikrovė: pramogų pasaulio užkulisiai, meilės, išdavystės, audringi vakarai ir naktys, sunkūs rytai, darbo problemos.

Ir – iš šių potyrių susiklostančios išvados, mintys, prasmės.

31desimtDešimt

Ugnė Barauskaitė – Vilnius: Tyto alba, 2005

Antrasis Ugnės Barauskaitės romanas “Dešimt” skverbiasi į nėščios moters patirtį. Pagal astrologų naudojam Mėnulio kalendorių dešimt mėnesių apima nėštumo tarpsnį nuo kūdikio pradėjimo iki gimimo.

Jei laukiasi kita moteris, viskas atrodo paprasta ir greita: užkibo, išsipūtė, pagimdė. Tačiau gyvybei pasirinkus tavo įsčias, prasideda keturiasdešimt savaičių trunkantis pamišimas: imi tikėti keisčiausiais prietarais ar apsiverki negavusi saldainiuko. Jausmas, kad pasaulis surengė prieš tave sąmokslą, beribis: visi laikosi dietų, veriasi į bambas auskarus ir staiposi ant aukštakulnių, praktikuoja sekso akrobatiką, rūko ir geria, iki paryčių šėlioja trankiuose klubuose, įsimyli ir kvailioja, o tu?…

Tu – kažkur anapus. Išmesta iš žaidimo. Tu šventa, nuobodi ir naminė. Ak, jei viskas būtų taip paprasta!..

32zmogusŽmogus, kuriam nieko nereikėjo

Rasa Aškinytė – Vilnius: Vaga, 2013

„Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, bet skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai , o literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet nepikta, veikiau linksma) ironija bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo.“ – Laimantas Jonušys

Autorės kūryba vertinama už originalų stilių, įtikinamus personažus ir gyvenimo siužetus. Be to, „dažnai išlenda Milorado Pavičiaus kūrinių dvasia. {…} Na, o juodasis humoras turėtų patikti kad ir tiems, kurie atmintinai žino Daniilo Charmso kūrybą.“ – Audrius Ožalas

33miestelioMiestelio romansas

Grigorijus Kanovičius – Vilnius: Tyto alba, 2013

Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų – Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bukerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių – prozininkas, poetas, dramaturgas, vertėjas, kino scenarijų autorius. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje.

Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso Grigorijus Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą, apimančią laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų.

34japonijosJaponijos spalvos ir skoniaiJaponijos spalvos ir skoniai

Aurelijus Zykas: Aukso pieva, 2014

Knyga „Japonijos spalvos ir skoniai“ pristato nuostabų, įvairiapusį ir turtingą Japonijos kultūrinį paveldą, žmones, gyvenimo būdą. Remdamasis asmenine patirtimi, autorius su nostalgija ir humoru pasakoja apie savo gyvenimą dviejuose skirtinguose Japonijos miestuose: Tokijuje ir Kanadzavoje.

„Knygoje nė nebandžiau sudėti visų atsiminimų ar sukurti išbaigtą Japonijos paveikslą. Tiesiog surinkau pabiras atminties šukes, dienoraščių ištraukas, prisiminiau valgytus patiekalus ir rašytas miniatiūras, o tada pabandžiau sudėlioti iš jų daugiau ar mažiau logiškai tvarkingą mozaiką“. – Aurelijus Zykas