Partizanų dainų festivalis ,,Laisvės kelias‘‘ – pareiga dainuoti tiesą ir laisvę
Baigiantis spaliui , Druskininkų ,,Atgimimo‘‘ mokykloje jau vienuoliktąjį kartą suskambo partizanų dainų festivalis ,,Laisvės kelias‘‘. Šiemet jis skirtas 1949 metų Vasario 16 –osios Deklaracijai ir aštuoniems ją pasirašiusiems partizanų vadams pagerbti . Prieš 70 metų iš Lietuvos teritorijoje įsikūrusių partizanų apygardų aštuoni vadai ,įveikę pavojų kupiną kelią ( kai kurie iš jų keliavo net keletą mėnesių ), susirinko Minaičių kaime ,Radviliškio rajone, ir įkūrė Lietuvos laisvės kovos sąjūdį. Surašė Sąjūdžio statutą, jo šūkiui pritaikė lotynišką posakį ,,Rede, quod debes‘‘ – atiduok , ką privalai.
Tradiciniame Druskininkų ,,Atgimimo‘‘ mokyklos renginyje netrūko garbių svečių. Mokyklos direktorė Danutė Časienė pristatė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovą Ronaldą Račinską, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotoją Petrą Musteikį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoją Edvardą Strončiką, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Humanitarinių mokslų daktarę, Tautosakos skyriaus vadovę Austėją Nakienę, Gintautą Kazlauską, ilgametį Rezistencijos ir tremties muziejaus direktorių, dabar bendrijos „Atmintis“ pirmininką, šaulių bei savanorių kuopų vadus, buvusius kovų dalyvius.
Vienuoliktasis partizanų dainų festivalis prasidėjo ,,Atgimimo‘‘ mokyklos teatro studijos kompozicija, atkūrusia autentiškus pasipriešinimo sąjūdžio epizodus. Teatro studijos mokiniai pasakojo partizano Tomo Kondrato – Briedžio šeimos istoriją apie tai, kaip Marcinkonių būrio partizanai, ateidavę pas patikimus ūkininkus, klausydavosi T. Kondroto dukrelės dainų. Ne vienam festivalio dalyviui ašaros gniaužė gerklę, kai Tremties ir rezistencijos muziejaus Druskininkų padalinio vyriausiasis muziejininkas, padalinio vadovas Saulius Lukošiūnas pristatė skaudžios istorijos liudininkę, tada dar mažą mergaitę, dainavusią tėveliui partizanui – Aldoną Kondrataitę- Bernatavičienę, ir jai dėkojo už drąsą dainuoti tiesą ir laisvę.
Tylos minute pagerbti partizanai, paaukoję savo gyvybes už Tėvynės laisvę. Druskininkų šauliai, vadovaujami Ramūno Šerpatausko, padėjo gėles prie ,,Mergelių akių‘‘ memorialo, skirto žuvusiems partizanams atminti.
Festivalyje skambėjo dainos iš Alytaus, Varėnos, Vilkaviškio, Trakų, Vilniaus, Druskininkų, Lazdijų, Prienų. Ir pradinukai, ir abiturientai, ir garbūs senjorai dainavo apie Lietuvos partizanų meilę Tėvynei, ryžtingą kovą dėl jos laisvės, auką ir ankstyvą, bet ne beprasmę mirtį . ,,Mėnulis – tikras tėvas jo‘‘ , ,,Oi, sakalėli‘‘ , ,,Devynios baltos upės‘‘ , ,,Sudie , motule, tu brangioji‘‘ ir daug kitų kūrinių skatina neužmiršti didvyrių , kurie mums suteikė neįkainojamas laisvės siekio pamokas. Renginio vedėjai Miglė ir Dominykas pristatė aštuonis 1949 m. Vasario 16-osios Deklaraciją pasirašiusius vadus, kaip asmenybes, kurioms kova už laisvę ir gebėjimas išlikti žmonėmis bet kokiomis sąlygomis buvo svarbiausias gyvenimo tikslas.
Visus festivalio klausytojus ir dalyvius sužavėjo Vilniaus Lietuvių namų choras, kurio vadovė Judita Taučaitė. Lietuvių namuose mokosi lietuviškų šaknų turintis jaunimas iš viso pasaulio. Vadovė, pristatydama chorą, pabrėžė, kad kai kurie jaunuoliai dar nemoka lietuvių kalbos, bet jau dainuoja lietuviškas dainas. Tai ypač gražus ištikimybės ir pagarbos protėvių kalbai bei istorijai pavyzdys.
Partizanų dainų festivalio pabaigoje, nuskambėjus finalinei visų kolektyvų atliekamai dainai ,,Broliams’’ , ,,Atgimimo’’ mokyklos direktorė D. Časienė įteikė padėkas kolektyvams ir jų vadovams. Renginio svečiai dėkojo atlikėjams ir mokyklos Tolerancijos centrui , kurio vadovė istorijos mokytoja metodininkė Lijana Lukošiūnienė, už gražų ir prasmingą renginį.
Po tokio renginio galime jaustis ramūs – Lietuvai viskas bus gerai , kol jaunimas kalba ir dainuoja lietuviškai, o skaudi , bet didinga tautos istorija gerbiama ir iš jos mokomasi.
Irena Urbonienė,
Druskininkų ,,Atgimimo’’ mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Apie 11-jį Dzūkijos partizanų dainų festivalį
Atvykus į Druskininkų „Atgimimo“ mokyklą, pasidairius po jos koridorius ir pamačius salėje kabančias dekoracijas, iškart buvo matyti, kad čia gerbiamas laisvės kovų atminimas.Apžiūrinėjant koridoriuje kabančią Gražinos Pigagaitėsfotografijų parodą, žvilgsnis sustojo ties nuotrauka, kurioje įamžintas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo bendražygis Albertas Perminas-Jūrininkas. Atmintyje atgijo Vanago aprašymas, kaip jiedu spausdino rinkinį „Dzūkijos partizanųdainos“, kaip išspausdintus lapus išklojo džiūti, o šilų miškuose toli matyti. Jeigu tomis dienomis rusai būtų tuos miškų plotus „šukavę“, tikriausiai jiems būtų buvęs galas. Laimei, priešai nepasirodė ir jų neaptiko.
11-sis Dzūkijos partizanų dainų festivalis „Laisvės kelias“prasidėjo organizatorių sukurta literatūrine kompozicija. Tai buvo daugiausiai emocijų sukėlęs renginio momentas. Mergaitės (partizanų seserys ar ryšininkės) ant scenoje supilto smėlio kauburėlio iš rudeninių gėlių išdėliojo dvigubą kryžių – laisvės kovotojų simbolį. Puošiant kapą, skambėjo ir partizanų dainos. Daugelis jų buvo sukurtos prieš partizanų laidotuves ar po jų, norint įamžinti žuvusiųjų atminimą (o ir šiomis dienomis stovintpartizanų žūties vietoje, skaitant iškaltus jų vardus, galvoje ima skambėti dainų posmai). Tad renginio įžanga padėjo visiems jo dalyviams prisiminti pokario metus, tarsi nusikelti į tuos laikus, kai vyko laisvės kovos ir kai jos buvo apdainuojamos. Buvoatkurtas ir epizodas iš partizano dukrelės prisiminimų, kai jiužkelta ant suoliuko dainavo vėlų vakarą atėjusiam, už lango stovinčiam savo tėveliui (salėje buvo ir ta pati mergaitė – dabar garbaus amžiaus moteris). Šis autentiškas epizodas priminė, kad partizanų dainos skambėjo visaip – ir garsiai, ir tyliai. Vėlyvuoju kovų laikotarpiu, bijodami, kad priešai neaptiktų stovyklavietės, partizanai dainuodavo tik tada, kai pakildavo vėjas ir giria imdavo ošti. O kai ginkluotas pasipriešinimas buvo užgniaužtas, partizanų dainų sąsiuvinius žmonės laikė slaptose kertelėse, jas kartais padainuodavo tik patikimiems klausytojams.
Festivalio įžanga, sukurta mokyklai konsultuojantis su Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejumi, buvo tikra istorijos pakartojimo apeiga, sujaudinusi žiūrovus ir atgaivinusi bei praturtinusi jų istorinę atmintį.
Austėja Nakienė
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Humanitarinių mokslų daktarė,
Tautosakos skyriaus vadovė
