Japoniški susitikimai
2017 metus japonų kalbos ir kultūros klubas „Sakuros žiedas Druskininkuose“ baigė dviem įdomiais renginiais. Gruodžio pirmoje pusėje lankėmės Kauno Kyumeikan Kendo Dojo klube. Su jo instruktoriumi Ričardu Žilaičiu pirmą kartą susitikome mūsų mokykloje Japonijos – Lietuvos diplomatinių santykių 25-mečiui skirtame renginyje. Tuo metu jis atvyko Japonijos ambasadoriaus kvietimu. Mūsų moksleiviams tai buvo pirmoji pažintis su kendo – japonų kovos metu. Šį kartą nusprendėme patys nuvykti ir sudalyvauti tikroje kendo treniruotėje. Mus šiltai pasitiko Raimonda Strazdienė, kendo instruktorė ir arbatos ceremonijos mokytoja, pirmiausia papasakojusi kendo istoriją ir pristačiusi pagrindinius kovos principus. Kendo, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „kardo kelias“. Šis kovų menas pradėjo formuotis apie XVIII a. XX a. pradžioje kendo tapo viena privalomų disciplinų Japonijos mokyklose, policijoje ir kariuomenės struktūrose. Nors kendo traktuojamas kaip sporto šaka, tai ne tik sportas – tai savęs pažinimas per kardo įvaldymo praktiką. Čia svarbiausia, kas yra kiekvieno viduje – širdyje, sieloje ir prote, o tik po to – kūnas. Tai pirmiausia kova su pačiu savimi, su savo tamsiais šešėliais, ydomis, silpnybėmis ir baimėmis. Kiekvienas kirtis, palydimas šūksniu, yra ne kas kita, kaip vidinės energijos išlaisvinimas ir tikslingas nukreipimas į nematomą priešininką, kurį regite savo mintyse. Treniruotė prasidėjo nuo pagarbaus nusilenkimo mokytojams ir visiems, su kuriais kartu treniruosimės. Instruktorius Ričardas Žilaitis mokė taisyklingai ir pagarbiai laikyti bambukinį kardą, vadinamą „šinaj“. Stebint vaikų, kurie lanko klubą jau ne vienerius metus, dvikovą, žavėjo judesių lengvumas ir savitvarda. Beje, klubo senbuvė Beatričė, besitreniruojanti jau aštuonerius metus, įrodė, kad mergaitės tikrai nenusileidžia ištverme, kantrybe ir stiprybe. Bandymas kovoti patiems pasirodė ne toks lengvas, mat kiekvienas žingsnis ir smūgis turi būti tikslus ir kryptingas. Ypač nelengva buvo puolant priešininką kirčius palydėti šūksniais, nes tai reikalavo dvigubos energijos. Kita vertus, tai padėjo suvokti, kokia svarbi kūno ir dvasios vienovė. Pabaigoje, padėkoję mokytojams už pamoką, o draugams už bendradarbiavimą, kiek netikėtai gavome po šluostę ir plovėme visą salę. Šis veiksmas – tai tarsi ritualinis apsivalymas ne tik nuo sukeltų dulkių ir kitų nešvarumų, tai ir vietos, kurioje vyko treniruotė, apvalymas nuo mūsų negatyvių minčių ir jausmų. Tikimės šią gražią draugystę su Kyumeikan klubu tęsti ir dar ne kartą susitikti, kad pajustume kendo dvasią.
Dar vienas renginys vyko paskutinę savaitę prieš atostogas. Mokykloje lankėsi dvi Kauno VDU mainų programos studentės iš Japonijos Yuka ir Ayano. Yuka kartu su kitais studentais pas mus lankėsi gegužės mėnesį, kai šventėme berniukų ir vaikų dieną. Šį kartą merginą domino anglų kalbos dėstymo metodika Lietuvoje, mat mergina studijuoja anglų kalbos pedagogiką ir ketina tapti mokytoja. Studentės stebėjo keletą anglų kalbos pamokų ir buvo nustebintos gerais mūsų mokinių anglų kalbos komunikaciniais įgūdžiais. Japonijoje didesnis dėmesys kreipiamas skaitymo ir rašymo gebėjimų ugdymui, todėl japoniukai nedrąsiai komunikuoja anglų kalba. Po pamokų merginos surengė specialų užsiėmimą japonų klubo nariams. Japonijoje pati svarbiausia metų šventė – Naujų metų sutikimas. Beje, labai primenanti mūsų kūčias, mat labai akcentuojama šeimos bendrystė susėdus vakarieniauti prie simboliniais valgiais nukrauto stalo. Prieš naujuosius japonai skuba įsigyti Darumą – lėlę, simbolizuojančią vieną budistų vienuolį. Studentės ir pasiūlė vaikams pasigaminti po simbolinį Darumą. Iš pradžių Yuka su Ayano papasakojo šio vienuolio istoriją. Manoma, kad jis gyveno V-VI a. ir pagarsėjo nepertraukiama meditacija, trukusia devynerius metus. Dabar jis laikomas sėkmės, laimės ir norų išsipildymo simboliu. Taigi, dauguma japonų, įsigiję Darumą, sausio 1-ąją sugalvoja norą ir nuspalvina kairiąją akį, nes įsigyta lėlė turi tik akių kontūrus. Kai noras išsipildo, reikia nuspalvinti dešinę akį ir Darumą sudeginti kaip padėką už noro išpildymą. Kai kuriuose regionuose organizuojamos šventės, kurių metu degami dideli laužai ir žmonės, atsinešę savo Darumas, jas rituališkai sudegina ir perka naujas. Šiais metais savo norus mes irgi ketiname patikėti Darumai. Merginos po keleto dienų jau grįžta į Japoniją, todėl labai džiaugiamės, kad savo užimtoje dienotvarkėje rado laiko mus aplankyti ir supažindinti su dar vienu japonų kultūros aspektu.
Besibaigdami metai jau tiesia ranką kitiems, atnešantiems naujų minčių, naujų vilčių ir naujų troškimų. Tikimės, kad jie mums vėl padovanos naujų susitikimų, įspūdingų akimirkų ir nepamirštamų patirčių.
Japonų kalbos ir kultūros klubo vadovė Rovena Kvaraciejūtė
sdr
dav
sdr
sdr
