Įspūdinga edukacinė išvyka po Žemaitiją

Keliauti yra visada smagu, nes kiekviena kelionė palieka neišdildomą įspūdį. Pritariu rašytojo Antuano de Sent – Egziuperi minčiai, kad kiekvienam žmogui reikia ko nors širdžiai, o ne rankoms, kad negalima gyventi rūpinantis vien tik šaldytuvais, politika, sąskaitomis ir kryžiažodžiais. Todėl kai mokyklos direktorė Danutė Časienė  pasiūlė edukacinę išvyką po Žemaitiją,  susipažįstant su krašto geografijos, istorijos, tarmės, lietuvių literatūros, etnokultūros  paveldu, mes, mokytojai, labai apsidžiaugėme, nes atgaivos sielai tikrai reikėjo.

Taigi ankstų lapkričio 17- osios rytą  29 keliautojai autobusu išvykome į dviejų dienų naujų pažinimo idėjų   Žemaitijoje tyrinėjimo kelią. Mes aptarėme išvykdami, jog kelionės tikslai keli – aplankyti Žemaitijos sostinę – Telšius, Plungę bei poeto V.Mačernio ir rašytojos Žemaitės tėviškę, pasisemti naujų idėjų  aplankytoje mokykloje. Oras pasitaikė puikus, nelijo, todėl ir  nuotaika buvo   puiki. Važiuodami pro Varnius prisiminėme, kad Varnių kunigų seminarijoje mokėsi rašytojai Motiejus Valančius, poetai Antanas Barnauskas, Antanas Vienažindys,  grožėjomės Žemaitijos lygumomis.

Ir štai po ilgos kelionės pasiekėme Telšius – Žemaitijos sostinę.Telšiai (žem. Telšē) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje – žemaičių pasididžiavimas.Vidury miesto yra Masčio ežeras, kuris dabar išvalytas, įrengtas paplūdimys, fontanai, palei visą pakrantę nutiestas takas pėstiesiems ir dviratininkams. Prie ežero neseniai atsirado amfiteatras renginiams.Šiame mieste veikia rajono savivaldybė, trys pašto skyriai, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas, kunigų seminarija, Žemaitės dramos teatras, Žemaitės gimnazija.

Pirmasis mūsų įspūdis – tai nuostabus miestas. Tad savo susipažinimą su juo pradedame nuo krašto muziejaus ,,Alka“. Jis įkurtas 1932 metais. Muziejus  supažindina lankytojus su šio krašto gamta, žmonių buitimi bei turtinga meno kūrinių kolekcija. Veikia archeologijos, istorijos, monetų ir pinigų, gamtos, dvarų paveldo, etnografijos, liaudies meno ekspozicijos.Didžiausią įspūdį mums paliko paveikslai su Oginskių šeimos portretais, baldai, suvežti iš įvairiausių dvarų. Patiko medalių paroda: juose atsispindėjo žymiausi Lietuvos istorijos įvykiai, asmenys. Nustebome, kai suradome ir mūsų tikybos mokytojos O. Drūlienės keletą kūrinių. Patiko tautodailininko P. Dužinsko medžio drožinių paroda, šventųjų skulptūrėlių paroda, gamtos paroda. Išėję į muziejaus terasą, galėjome pasigrožėti miesto panorama.

Toliau mūsų ekskursiją tęsėme ,,Džiugo“ sūrio namuose.Čia mes išgirdome žemaičių sūrio ,,Džiugas“ sukūrimo istoriją, degustavome sūrį.Visiems sūris patiko.   Paragavę žemaičių sūrio,    susirinkome Durbės mūšio skverelyje. Čia mus pasitiko Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus pirmininkas   Andrius Dacius. Nuo pat pažinties pradžios supratome, kad nuobodu nebus. Pažintį su miestu pradėjome nuo paminklo, skirto Durbės mūšio pergalės dienai paminėti.Gidas pasakojo įdomiai, dažnai pašmaikštaudamas, todėl jo klausėme labai atidžiai. Ištaręs žemaičių tarme ‚lekam, (lekiam), visus paragino skubėti prie Telšių Katedros. Tai įspūdinga bažnyčia, pavadinta Šv. Antano Paduviečio vardu.Bažnyčioje yra septyni altoriai, du iš jų yra centriniai.Antro aukšto centrinis altorius skirtas Šv. Antanui. Šv. Antano paveikslas tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Aplankėme Katedros požemius. Čia palaidoti trys Telšių vyskupai: J.Staugaitis, V.Borisevičius, P.Ramanauskas. Apžiūrėjome labai gražias katedros duris, kuriose dailininkas Romualdas Inčirauskas pavaizdavo krašto krikščionybės ir kultūros istoriją. Atnaujintoje, anksčiau buvusioje turgaus, aikštėje gidas mums parodė įdomų meno kūrinį – miesto planą, pritaikytą akliesiems. Tai vienos dailės akademijos studentės darbas.Labai didelį įspūdį padarė akmeninė siena, nusidriekusi palei Katedrą, kurioje sužymėti svarbiausi Žemaitijos įvykiai: mūšiai, žymiausios įvykių datos, Krikštas. Klausydami gido pasakojimo nepastebėjome, kaip atsidūrėme centrinėje miesto aikštėje prie skulptūros – bokšto su laikrodžiu ir lokiu bokštelio viršūnėje. Šioje aikštėje buvo ir daugiau įdomių skulptūrų: skulptūra – žaidimas, kurią judinant, metalinį kamuolį galima paridenti per pagrindinius miesto objektus, skulptūra ,,Skalikas“, ,,Žemaitijos gaublys“. Gidas papasakojo, kad Telšiuose matome daug žydiškos architektūros, nes kažkada daugumą miestiečių sudarė žydai.Dar ir dabar yra išlikęs senasis ješiboto pastatas. Grožėjomės išlikusia sena gatvele su raudonų plytų namu. Trumpam, pasigrožėti interjeru, užsukome Į labai jaukią kavinę, kurioje mėgdavo lankytis  Kipras Petrauskas.   Susižavėję Andriaus   tarmiška kalba, net keletą žemaitiškų žodžių išmokome: ‘lekam‘,(lekiam), ‘Telše‘ (Telšiai), ’vakai‘(vaikai).

Jau sutemus nuvykome į Biržuvėnų dvarą, šiek tiek už Telšių. Gidė mums papasakojo apie šį dvarą, apie jo šeimininkę Oną Gurskytę–Gurskienę, kuri buvo graži, dosni, rūpinosi savo dvaro gyventojais, mėgo daryti gerus darbus. Gidė pavedžiojo po dvaro kambarius, parodė daug senų baldų, senų raktų   bei kėdžių kolekciją. Visiems labai patiko žaidimas su kėdėmis: gidė liepė nusižiūrėti sau labiausiai patikusią kėdę ir ant jos atsisėsti.Kai visi susėdome, ji liepė pažiūrėti, kas parašyta kitoje kėdės pusėje. O ant kėdžių buvo parašyta: Meilė, Sveikata, Sėkmė, Tinginystė, Godumas… Gidė ragino nenusiminti ir į viską žiūrėti pozityviai, jeigu pataikėme atsisėsti ant ,,blogos“ kėdės. Atsisveikinant gidė mums įteikė raštelius su gražiais palinkėjimais.

Antrąją dieną lankėmės Plungėje. Pirmiausia vykome į Plungės vyskupo M. Valančiaus pradinę mokyklą, kuri neseniai turėjo katalikiškos mokyklos vardą. Mokykloje mus pasitiko mokyklos direktorė Vida Turskytė, buvęs Plungės vedėjas, dabar  trečio amžiaus universiteto rektorius Stanislovas  Tutlys ir Švietimo centro darbuotoja Laima Galvanauskienė . Direktorė mums papasakojo mokyklos susikūrimo istoriją ir dabartinę jos veiklą. Mokykla nedidelė, bet labai jauki. Joje mokosi tik 1-4 klasių mokiniai. Mokosi ir negalią turintys vaikai. Kiekvienas mokytojas rado daug įdomių ir prasmingų jų veiklos detalių, pritaikytinų  savo darbe. Grožėjomės išradingu sprendimu panaudoti  mokinių darbelius rekonstruotose buvusio  darželio  patalpose, daug pragmatiškų mokytojų darbų, tinkamų kasdieninei veiklai su mokiniais. Žavėjomės  skoningai įrengtais kabinetais.

Pasisvečiavę mokykloje išvykome į Plungės dvaro sodybą. Ši sodyba užima net 58,3 ha parko ploto.Yra išlikę dešimt paminklinių statinių. Išliko Mykolo Oginskio centriniai rūmai, žirgyno statinys. Plungės dvaro valdytojai dažnai keitėsi.1806 metais dvaras buvo parduotas Platonui Zubovui, o vėliai jis dvarą pardavė kunigaikščiui Mykolui Oginskiui. Kunigaikštis tęsė Oginskių giminės tradicijas, čia buvo įsteigęs orkestro mokyklą, kurioje mokėsi dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis. Šie rūmai – vieni iš gražiausių XIX a. architektūrinių statinių Lietuvoje. Dėl didingumo ir grožio kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai vadinami  ,,Žemaitijos Versaliu“. Rūmus supa parkas, kuriame auga vienas seniausių ir didžiausių ąžuolų Lietuvoje. Šiuose rūmuose dabar yra įkurtas dailės muziejus. Supažinome su įvairių dailininkų meno kūriniais.Ypač patiko Onos Riaubaitės-Stankevičienės tekstilė,  medžio drožėjo Vytauto Ulevičiaus meno kūriniai, kalvininkystės meistro Vytauto Jaručio darbai. Labai didelį įspūdį paliko tekstilės parodos ,,Eksperimentai su šviesa“ menininkų kūryba.

Šalia šių  rūmų tebėra  neseniai  renovuotas laikrodinės- oranžerijos pastatas. Tai pats seniausias išlikęs dvaro statinys ir seniausias mūrinis pastatas Plungėje: mūro pamatų akmenyje yra išlikusi data – 1846 metai. Parke stovėjusią Zubovų pilaitę laikrodinę-oranžeriją M.Oginskis naudojo kaip sodininko buveinę ir oranžeriją. Pirmajame aukšte gyveno daržininkas, antrajame – laikrodininkas, prižiūrėjęs bokšte įmontuotą unikalų inkaro mechanizmą turintį laikrodį. 2012 metais pilaitė ir joje esantis laikrodis restauruoti, čia įsikūrė Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Įspūdinga pasakotoja, bibliotekos darbuotoja Virginija Liutikaitė  šmaikščiai ir  vaizdingai pateikė visą bibliotekos susikūrimo istoriją ir jos darbščių žmonių  naudingą draugystę su visais miestelio gyventojais, gražių  ir mielų, skaitytojams patrauklių idėjų įgyvendinimą, keistus senovinius prietaisus ir jų panaudojimą dabar. Visi buvome sužavėti bibliotekos darbuotojų energingumu, patriotiškumu ir  gera nuotaika

Šaltojo karo muziejus  Plateliuose mus sugrąžino į  praėjusios amžiaus septintą-devintą  dešimtmečius. Tai vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos   požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Gidė pasakojo, kad Šaltasis karas truko apie penkis dešimtmečius, papasakojo apie slaptus įrenginius, sudėtingą  branduolinių įrenginių apsaugos sistemą,  parodė raketų paleidimo pulto raktelį, kurį pasukus, raketa būtų paleista akimirksniu ir mūsų gražaus pasaulio jau nebebūtų. Matėme raketos paleidimo šachtą. Gana šiurpus vaizdas. Iš muziejaus išėjome prislėgti, pagalvojome, kokia trapi yra gyvybė ir kaip reikia saugoti taiką.

Kadangi visą dieną smarkiai lijo, mūsų planas nuvykti į Šarnelę ir surengti poetinę kompoziciją, aplankyti poeto V.Mačernio kapą nepavyko. Šiek tiek nusiminėme, bet tikimės, kad nuvyksime kitą kartą.

Ir paskutinis objektas, kurį buvome suplanavę aplankyti – tai Bukantės dvaro sodyba, rašytojos Žemaitės tėviškė. Tai tipiškas medinis liaudies architektūros dvarelis. Neseniai buvo atgaivintas ponų namas, atstatyti du ūkiniai pastatai.Mažoji Bukantė XVIII a. pabaigoje priklausė Šateikių dvaro valdytojams grafams Pliateriams. Antanas Beniuševičius, Julijos Žemaitės tėvas, tarnavo Pliateriams, kurie jam pavedė tvarkyti Bukantės palivarką. Čia gimė būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė – Žemaitė, lietuvių liaudies rašytoja klasikė(1845). Šeimoje augo dar trys mergaitės – Emilija, Petronėlė ir Juzefa. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina – 10 rublių algos.  Abu namie kalbėjo lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo vaikais, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki 1863  metų rudens. 1863-1864 m. Žemaitė sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, kur 1863 metais ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto.Su vyru išnuomavo žemę ir apie trisdešimt metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose. Čia susipažino su Povilu Višinskiu ir pradėjo rašyti jau būdama netoli penkiasdešimties. Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“ ir kt.  Su J. Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi jos kūriniai: ,,Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“.  Dabar Žemaitės gimtajame name atidaryta memorialinė ekspozicija, pasakojanti apie rašytojos gyvenimą. Eksponuojami istoriniai daiktai, leidiniai, knygos, fotografijos. Svirne rengiamos žemaičių dailininkų parodos, o kluone  ekskursantų užsakymu vykdoma edukacinė programa – žemaitiškų patiekalų gamyba.

Jau sutemus pajudėjome namų link. Nors ir lijo visą dieną, nors ir sušalome, bet džiaugėmės pabuvoję Žemaitijoje, viską aplankę, daug pamatę, praplėtę savo akiratį, sužinoję daug įdomių dalykų, susipažinę su įdomiais ir energingais žemaičiais, o per juos pažinę  Žemaitiją, atsigavę dvasiškai. Supratome, kokia graži mūsų Lietuva.

 

Zita Lapinskienė, lietuvių kalbos ir tikybos mokytoja

Skaitymas –geriausias mokymasis

Lapkričio 13-19 dienomis vyksta dvidešimt pirmoji Šiaurės šalių bibliotekų savaitė, kurioje šiais metais dalyvauja daugiau kaip 2000 mokyklų ir bibliotekų. Šių metų tema- Šiaurės salos, o minint  Suomijos 100-osios nepriklausomybės metines išskirtinis dėmesys skirtas suomių literatūrai.

Jau keletą metų šios savaitės renginiuose dalyvauja ir ,,Atgimimo“ mokyklos pradinių klasių mokiniai. Pirmąją savaitės dieną visi pradinukai susėdo klausytis istorijų ,,Auštant“, kurias skaitė mokytojai, tėveliai, kultūros centro darbuotojai. Tuo pačiu metu tas pačias istorijas tik skirtingomis kalbomis jaukioje žvakių šviesoje skaitė tūkstančiai vaikų nuo Grenlandijos iki Baltarusijos.

Garsiniai skaitymai vyko ne tik klasėse, bet ir kitose erdvėse. 4-ų klasių mokinius į renginį pakvietė savivaldybės viešoji biblioteka, o 2 b klasės mokiniai nepabūgo šalto oro ir klausytis šiaurietiškų istorijų nutarė naujoje mokyklos erdvėje- lauko klasėje. Jaukiame mediniame namelyje, kuris mokyklos kiemelyje įkurtas mokyklos direktorės D. Časienės ir  Paslaugų ūkio direktorės B. Jonušauskienės iniciatyva,  vaikai atsinešė savo kurtus žibintus ir prie karštos kakavos puodelio klausėsi istorijų  apie Šiaurės šalis, joms priklausančias salas, apie lobių salą ir lobių ieškotojus. Kadangi naujoje erdvėje ši pamoka buvo pirmoji, antrokus sveikino ir svečiai: savivaldybės vicemeras L. Urmanavičius, vaikų lopšelio- darželio direktorė R. Vaisietienė, švietimo skyriaus vyr. specialistė L. Gražulienė.

Simboliška, kad Suomija ir Lietuva panašiu metu mini valstybių šimtmečius. Ta proga šiemet skaitėme suomiškus tekstus, o  Lietuvos šimtmetį jau pradėjome minėti kitokiomis veiklomis. Likus šimtui dienų iki Lietuvos valstybės atkūrimo šventės pradinių klasių mokiniai sveikino Lietuvą sustodami į gyvą ,,šimtuką“. Šios akcijos nuotraukos skaitymų pabaigoje įteiktos svečiams.

 

 

 

 

 

 

„Pasiliko dainoj amžinai gyvi partizanai – sūneliai Tėvynės…“

 

Spalio 27 d. „Atgimimo“ mokykloje įvyko jau 9 – asis Dzūkijos partizanų dainų festivalis „Laisvės kelias“. Rudens lapais nubertoje scenoje festivalį pradėjo muzikinė kompozicija, kurios tema – partizano Narsučio mylimąją per vėlai pasiekęs meilės laiškas… Mokytojas Saulius Lukošiūnas ir renginio vedėjai Austėja Katčenkaitė bei Vakaris Stankauskas papasakojo partizanų dainos „Laiškelis“ istoriją. Šią dainą sudainavo D. Urniežienė ir S. Lukošiūnas, kuris pranešė ypatingą žinią:  į šį festivalį atvyko partizanas Juozas Jakavonis – Tigras su žmona Zosele.

Sveikinimo žodį tarė „Atgimimo“ mokyklos direktorė Danutė Časienė, pareikšdama, jog „Atgimimo“ mokykla   džiaugiasi  ir didžiuojasi, kad šis renginys tapo ir tarptautinis, ir toks populiarus, kad vos sutalpinam visus, norinčius jame dalyvauti; pagyrė, kad mokyklos Tolerancijos centro grupė kasmet ieško  naujovių, kaip jaunajai kartai  vaizdžiau perteikti  partizaninės kovos, siekusios Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, esmę, pasidžiaugė, kad šioje šventėje turime gyvą pokario partizaninės kovo liudininką -A. Ramanausko-Vanago partizanų  junginio štabo narį – partizaną Juozą Jakavonį – Tigrą ir prasminga, kad šiuo subtiliu renginiu mes pradedame mokyklos renginių ciklą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100 – mečiui. Direktorė pristatė festivalio svečius, tai  Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos vadovai  Ronaldas Račinskas ir  Ingrida Vilkienė asociacijos „Atmintis“ pirmininkas, buvęs ilgametis  Druskininkų Rezistencijos ir tremties muziejaus direktorius Gintautas Kazlauskas, Druskininkų savivaldybės švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Diana Brown, partizanas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus III laipsnio ordino kavalierius Juozas Jakavonis – Tigras, partizanų ryšininkė Izabelė Navarackienė. Ir palinkėjo: “Tebūna šis renginys vienijantis, buriantis. Neišsivažinėkime, gyvenkime savo šalyje ir kurkime ją“.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas sakė: „ Gerbiami mokyklos svečiai, širdis džiaugiasi, kad yra Lietuvoje mokyklų, kur žinoma, kaip buvo iškovota laisvė. Lenkiu galvą prieš gerbiamą J. Jakavonį. Mano dėdė buvo partizanas. 30 000 jaunuolių išėjo kovoti už mūsų Tėvynės laisvę. Dabar gyvuoja jų atmintis ir likę partizanai mums ypač brangūs. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga nori iš visos širdies padėkoti  „Atgimimo“ mokyklai ir visoms kitoms mokykloms, kurios rūpinasi mūsų istorijos atminties išsaugojimu ir dalyvauja šiame festivalyje.“

Į festivalio dalyvius ir svečius kreipėsi Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos vadovas R. Račinskas: „Malonu matyti istorijos simbolius – partizaną, ryšininkę, politinius kalinius ir tremtinius. Noriu padėkoti „Atgimimo“ mokyklai, ypač direktorei D. Časienei, kad daro, mokytojams, kad supranta savo darbą daug giliau, prasmingiau, nei ministerijos direktyvos, programos, ir jauną žmogų parengia gyvenimui. Šis festivalis išskirtinės reikšmės ir svarbos : dešimt aktyvaus pasipriešinimo metų – vienas svarbiausių mūsų modernios valstybės istorijos įvykių. Jūsų bendraamžiai ėjo kovoti už Tėvynės laisvę, žinodami, kad žus. Paskutinę granatą, šovinį pasiliko sau – kad neišduotų draugų. Tokioje situacijoje be galo skaudina diskusija, juodinanti, menkinanti partizanus, – kad abejotumėm savo istorija, Nepriklausomybe. Džiaugiuosi, kad vis daugiau mokytojų ir mokinių supranta partizanų pasipriešinimo, Nepriklausomybės esmę ir prasmę. Šiandien skambės dainos apie meilę ir kovą, apie tikėjimą, laisvę ir Nepriklausomybę. Lietuvą, laisvę reikia ginti kiekvieną dieną. Jūsų pareiga – mokytis, augti dorais, sąžiningais piliečiais. Linkiu gražių akimirkų.“

 

Partizanų dainų festivalį pradėjo Prienų raj. Balbieriškio pagrindinės mokyklos dainininkai. Šalčininkų raj. Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos ansamblio vadovė paprašė salėje esančių tremtinių padrąsinti jos mokinius padedant jiems dainuoti gerai žinomą tremties dainą. O visų klausytojų širdys virpėjo  kartu su mokinių tariamais žodžiais žuvusiam broliukui partizanui: „Ir tavo garbanom auksinėm priklauso šių žiedų dalis…“

Didžiausia dovana visiems šio renginio klausytojams buvo 92 metų partizano Juozo Jakavonio – Tigro sudainuota autentiška partizanų daina, kurią jis pirmąkart dainavo su savo vadu, Adolfu Ramanausku – Vanagu, „Tu esi, Tėvyne, man “. Seniausias Lietuvos partizanas papasakojo šios dainos atsiradimo istoriją ir čia pat ją sudainavo tokiu galingu balsu ir su tokia dvasine jėga, kad visi mes išgyvenome tos akimirkos tiesą: tokia yra meilė Tėvynei, laisvė, partizano kasdienybė ir visa jo būtis. Ilgai visa salė atsistojusi plojo Lietuvos partizanui J. Jakavoniui – Tigrui.

„Gal pavargai“ dainavo Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos vokalinis ansamblis „Vivo“ (vadovė Rita Mikalčienė).  Mokytojas S. Lukošiūnas perskaitė eilutes iš partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraščio. Dienoraščiai, laiškai… Tai partizanų sukurti tekstai, kaip ir eilėraščiai, virtę dainomis, kurių kalba šiame renginyje ir kalbėjosi jo dalyviai apie istoriją, partizanų kovą, žūtį, tėvynę, meilę ir laisvę.. Scenoje ekrane keitėsi dainų žodžiai, kaip ir jų atlikėjai. Skambėjo Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos, Vilniaus Trakų Vokės gimnazijos, Kauno Jaunųjų turistų centro, Viečiūnų progimnazijos, Ukmergės raj. Veprių pagrindinės mokyklos, Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos  ansamblių atliekamos dainos. Pirmąją festivalio dalį užbaigė Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejaus įkūrėjo Gintauto Kazlausko žodžiai: „Prieš devynerius metus pasėta sėkla pateko į gerą žemę. Kitąmet bus dešimtasis, jubiliejinis Dzūkijos partizanų dainų festivalis, kurio lauksime ir jam ruošimės.“

Antrąją renginio dalį pradėjo Druskininkų Tremtinių ir politinių kalinių choras, vadovaujamas A. Laurenčikienės. Alytaus Daugų Vlado Mirono gimnazijai festivalyje atstovavo visa 10 klasė. Žuvusius laisvės gynėjus pagerbė Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos ansamblis (vadovė I.Daniušienė), atlikęs „Raudą“. Tragišką partizano lemtį apdainavo solistė Greta Valentaitė iš Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės mokyklos (vadovas J.Pileckas): „Nors tu į laisvę kelią skynei, nežino nieks, kas tu buvai.“ Skausminga partizano būtis prabilo Druskininkų „Ryto“ gimnazijos ansamblio (vadovė R.Balkaitienė) dainoje. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos ansamblio vadovė Birutė Vžesniauskienė papasakojo dainų „Arukui“ ir „Šių naktį“ žodžių autorės Elės Radzevičiūtės – Andriuškevičienės, Šarūno rinktinės ryšininkės, kovos už mūsų laisvę istoriją, kuri čia pat nuskambėjo dainos posmais: „Gęsta jaunystė man už grotų, tau skirta kankinio mirtis.“ Į šių metų partizanų dainų festivalį atvyko ir žemaičiai – Mažeikių raj. Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos dainų studijos „Vizija“ jaunieji atlikėjai, nudžiuginę klausytojus subtiliu dainų atlikimu. Jų vadovė Inga Dvaržeckienė gyvybinga žemaitiška tarme visiems priminė, ko čia susirenkame jau devintąjį kartą: „Svarbiausias dalykas gyvenime yra ir medžio, ir gėlės, ir žmogaus šaknys. Jei mokėsim savo šaknis saugot, tada ir gėlės žydės, ir medžiai žaliuos, ir žmogus žmogų mylės. Todėl dovanojame jums krepšelį su baltų jurginų šaknimis, nes mes – baltai.“ Renginio pabaigoje dainavo Kauno J.Urbšio katalikiškos mokyklos choras „Domina“. Festivalį užbaigė visų dalyvavusių ansamblių vadovų kartu atlikta daina „Saulutė teka rytuose“.

„Atgimimo“ mokyklos direktorė D. Časienė kalbėjo: „Dabar reikėtų vardinti visą emocijų spektrą, kurį patyrėme klausydami jūsų, jaunoji karta, vadovai. Džiaugiamės, kad esate čia, kartu su mumis, visi mūsų svečiai. Labai ačiū visiems dalyviams-   net iš Mažeikių galite atvažiuoti ir dovanoti tokį gražų renginį. Tai ir  malda , ir džiaugsmas kartu. Norime sulaukti jūsų   ir vėl, kad istorija  dainomis įeitų į jaunosios kartos  širdis ir  eitume pirmyn, kurdami laisvą savo Tėvynės gyvenimą.“ Apdovanojant festivalio dalyvius, R. Račinskas tarė padėkos žodį: „Ačiū jums už jaudinančias akimirkas, širdį suvirpinusias dainas. Linkiu, kad tokių festivalių banga ristųsi per visą Lietuvą: Žemaitiją, Aukštaitiją… Išvykstame pasikrovę labai geros dvasinės energijos.“ Atsisveikindama su festivalio dalyviais, svečiais „Atgimimo“ mokyklos direktorė D. Časienė padėkojo Tolerancijos centro grupei, jos vadovei Lijanai Lukošiūnienei, Valei Šmitienei, Vaivai Gintutienei, Danutei Platūkienei, Sauliui Lukošiūnui, Daliai Urniežienei, nepriekaištingai vaizdą ir garsą tvarkiusiam Mantui Micevičiui, visus  skaniai pavaišinusiai UAB Minolgai, Tarptautinei istorinio teisingumo komisijai, prisidėjusiai prie renginio organizavimo, Kultūros centrui už  techninę pagalbą.

 

Plečiame tarptautinio bendradarbiavimo geografiją

Šių metų spalio pradžioje teko dalyvauti ŠMPF kontaktiniame eTwinning programos seminare „Mokymasis su eTwinning“. Seminaro tikslai – užmegzti ryšių su kolegomis iš įvairių Europos šalių, pasidalinti idėjomis apie vykdomus projektus bei generuoti naujus sumanymus būsimiems projektams. Seminare dalyvavo kolegos iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Turkijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos ir Gruzijos.

Pirmą dieną klausėmės ekspertų paskaitų. Ypač aktualus buvo Gruzijos mokytojų kvalifikacijos centro konsultantės Nonos Popiashvili pranešimas „Projektų metodu paremtas mokymasis“. Daugumai mūsų naujai nuskambėjo lektorės mintis, kad nors dauguma šiuolaikinių mokytojų stengiasi savo pamokas praturtinti projektais, bet suvokimas apie projektinę veiklą ir projektų metodu paremtą mokymąsi iš esmės skiriasi. Pirmuoju atveju mokytojas visą medžiagą pateikia pats ir temos pabaigoje kaip „desertą“ duoda mokiniams paruošti projektą, kaip apibendrinamąjį darbą. Tuo tarpu antrasis paremtas pačių mokinių ieškojimu, atradimu, apibendrinimu ir rezultatų pateikimu. Esmė ta, kad mokiniai mokosi vykdydami projektą, o mokytojas tik padeda iškelti problemą ir vėliau moderuoja darbą. Šiuo metodu paremtas mokymasis padeda ugdyti pagrindinius XXI a. reikalingus gebėjimus – bendravimo, bendradarbiavimo, kritinio mąstymo ir kūrybiškumo. Jau nebe naujiena, kad Z kartos vaikų ugdymas neatsiejamas nuo informacinių technologijų naudojimo. Seminare buvo pateikta keletas WEB 2.0 įrankių, kurie galėtų praversti siekiant mokyti projektais paremtu metodu. Dar viena svarbi mokymų dalis buvo skirta tarptautinių projektų rašymo metodikai. Išklausę kelis naudingus patarimus, kas lemia projekto sėkmę, tarptautinėse komandose ne tik kūrėme galimų projektų planus, bet juos talpinome eTwinning erdvėje.

Džiugu, kad dalyvavimą seminare pavyko suderinti su darbiniu vizitu į Boržomi. Prieš vykstant į Tbilisi, lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas prof. Vidas Kavaliauskas pasiūlė užmegzti ryšius su viena šio kurorto mokyklų, nes mus sieja miestų dvynių statusas. Boržomi savivaldybės kultūros namų vadovė Nunu Stepanova tarpininkavo supažindinant su Boržomi 1-mos vidurinės mokyklos direktore ir mokytojais. Mokykla kol kas turi mažai tarptautinio bendradarbiavimo patirties, todėl entuziastingai priėmė pasiūlymą. Taip pat tikimės bendradarbiauti su viena iš Tbilisio mokyklų, kurioje rusų kalbą dėsto lietuvė Lidija Giorgobiani, Gruzijoje gyvenanti jau daugiau nei 30 metų. Ji  ne tik aktyviai dalyvauja Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ veikloje, bet ir sekmadieninėje mokykloje gruzinus moko lietuvių kalbos. Pasirodo, lietuvių kalbos entuziastų Gruzijos sostinėje tikrai nemažai. Vieną popietę apsilankius Tbilisio technikos universitete buvau maloniai nudžiuginta, kad prof. V.Kavaliauskas turi daugiau nei 100 studentų, kurie kaip pasirenkamąjį dalyką renkasi mokytis mūsų kalbos. Labiausiai stebino, kad visi jie neturi jokių sąsajų su Lietuva ir mokytis lietuviškai apsisprendžia dėl asmeninių priežasčių, pavyzdžiui, vienas vaikinas žavisi mūsų krepšinio komanda, o Sophio domisi kalbomis ir nori mokėti jų kuo daugiau. Per keletą metų jaunuoliai yra ne tik jau neblogai pramokę kalbėti lietuviškai, bet taip pat puikiai išmano Lietuvos istoriją bei tradicijas. Būtent jų dėka teko pabuvoti Tbilisyje esančiose lietuviškose salelėse. Pasirodo, pačiame centre yra Vilniaus skveras su Užupio respublikos konstitucija gruziniškai. Taip pat buvo įdomu apsilankyti vaistinėje, kurioje dirbo rašytojas A.Vienuolis. Malonu, kad gruzinai rūpinasi mūsų paveldu ir visi vaistinės baldai bei nuotraukos išsaugoti būtent iš to laikotarpio, kai čia dirbo mūsų rašytojas.

Tikimės, kad į plačią mūsų mokyklos tarptautinių projektų geografiją  gražiai įsilies dar viena, lietuvių atžvilgiu ypač draugiškai nusiteikusi šalis –  Gruzija.

 

Rovena Kvaraciejūtė, anglų kalbos mokytoja metodininkė

 

Švietimo ir mokslo ministerija, drauge su Ugdymo plėtotės centru ir Valstybės pažinimo centru įgyvendina projektą ,,Pažink valstybę“, kurio tikslas – supažindinti moksleivius su įvairiomis viešojo gyvenimo sritimis, aptarti aktualias regionines ir nacionalines problemas ir jų sprendimo būdus, pagal galimybes įsitraukiant į viešųjų reikalų sprendimą.

Projekto pirmojo etapo metu mokytojai bendravo su žinomais švietimo, ekonomikos, viešosios politikos ekspertais ir susipažino su probleminio mokymo galimybėmis ugdant moksleivių pilietiškumą. Kituose projekto etapuose mokytojai kartu su mokiniais diskutuos apie konkrečias valstybei ar bendruomenei aktualias problemas, analizuos galimas jų sprendimo priemones, kurių įgyvendinimas gali persikelti ir už mokyklos ribų. Projekto vykdymo laikas – 2017 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiai.

Iš 140 pretendavusių projekte dalyvauti mokyklų atrinkta 60 mokyklų iš 22 savivaldybių. „Atgimimo“ mokyklą projekte atstovaus 6A klasės mokiniai, vadovaujami klasės auklėtojos Stasės Kirkliauskienės, kuriems atiteko įdomi sritis – „Finansai“.

Spalio 19 d. mūsų mokiniai susitiko su mokyklos vyriausiąja finansininke Virginija Radžiūte, kuri pristatė mokyklos finansinę būklę. Spalio 27 dieną šeštokai susitiko su Druskininkų savivaldybės Finansų ir apskaitos skyriaus vedėja Vyda Amšiejiene bei Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Lina Černiauskiene. Finansų skyriaus vedėja mums pristatė  Druskininkų savivaldybės biudžetą, paaiškino kokias lėšas  ir iš kur gauna mokykla, kaip jos yra paskirstomos.  Drauge svarstėme, ką galima būtų padaryti, kad mokyklai skiriamos lėšos būtų kuo naudingiau paskirstomos, kur būtų galima pataupyti, o kur, atvirkščiai, reikėtų daugiau skirti. Tolesnė mūsų užduotis yra pateikti siūlymus,  kaip labiau prisidėti prie lėšų taupymo, tai išbandant savo mokykloje.

                                                Geografijos ir ekonomikos mokytoja metodininkė Stasė Kirkliauskienė

Išvyka į Kauno sporto ir sveikatinimo gimnaziją

Tęsdami Kauno sporto ir sveikatinimo gimnazijos bei Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos bendradarbiavimo sportiniame gyvenime  sutartį,  spalio 4d.  penkiolika mokinių drauge  su mokytojais  išvykome į Kauną. Ąžuolyno parke buvo organizuotos orientacinės varžybos, kuriose varžėsi  aštuonios viena už kitą stipresnės komandos. Įdomu buvo tai, kad  ne vien sportiniai rezultatai domino organizatorius-orientaciniuose taškuose mūsų laukė painios matematikos, chemijos, biologijos bei kitų dalykų užduotys. Gerai, kad  mūsų komanda buvo šauni ir su viskuo puikiai susitvarkė: klaidžiodami parke nepasiklydome, puikiai įvykdėme  visas užduotis  ir iškovojome  2-ąją vietą.

Mokytojai dalyvavo VDU organizuotuose renginiuose, paskaitose  mokytojams. Paskaitas skaitė Nepriklausomybės akto radėjas prof. Liudas Mažylis, kitokios televizijos įkūrėjas, žurnalistas ir rašytojas   Andrius Tapinas, prof. Dainius Baltrušaitis ir kiti. Sužinojome, kad ateityje, jau kai mes, dabartiniai paaugliai,  būsime darbo rinkoje,  vienas reikalingiausių   bruožų  bus mokėti gyventi neapibrėžtume, nebijoti nuolat keisti darbo pobūdį, būti versliu, mokėti robotų pasaulio „kalbą“. Svajoti, tikėti  ir nieko nebijoti.

Pasibaigus įdomiai pirmajai daliai nuotykiai Kaune tęsėsi. Visi mokiniai dalyvavo įdomioje atrakcijoje  ledo arenoje. Ten gerai praleidę porą valandų, smagiai pačiuožinėję,  dar keliavome  į „Gamers“ šokių studiją. Puikus treneris druskininkiečius mokė breiko pagrindų, šio stiliaus šokio judesių, įvairių suktukų. Ne vienas mūsiškių jau turėjo pradmenis, bet dalyvauti buvo smagu visiems. Gerai suprakaitavę, pavargę bet išdidūs vaikai išvažiavo namo su kūno kultūros mokytojais Povilu ir Deividu, o pavaduotoja Virginija  su direktore nuėjo į mokytojams skirtą  koncertą, kuriame dalyvavo Ieva Prudnikovaitė, Jeronimas Milius, Liudas Adomaitis ,Kauno miesto simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno. .

Kelionė buvo tikrai puiki ir labai įdomi.

Motiejus Žūkas 8c klasės mokinys

Povilas Žarnauskas, kūno kultūros mokytojas