Kai dievas uždaro duris, praveria langą…

(arba Erasmus + Ka2 tarptautinio projekto „Vanduo, žemė, ugnis, oras (vėjas) “ virtualioje  erdvėje)

Gyvename neįprastai įdomiu laikotarpiu. Atrodo, sulėtėjo viso pasaulio tempas: žmonės, tarsi sraigės, sulindo į savo namus, užsidarė daugybė įstaigų, mokslas persikėlė į internetinę erdvę. Viskas tarsi pakito, apmirė. Atrodytų, esame priversti daug ko atsisakyti, pakeisti savo įpročius, norus, išsiversti be daugelio dalykų, veiklų. Atrodytų, net ir tarptautiniams projektams užsidarė visi keliai. Tačiau ne veltui sakoma: „Kai dievas uždaro duris, praveria langą“.

Taigi tokį – virtualų – langą surado ir tarptautinis Erasmus + projektas „Vanduo, žemė, ugnis, oras (vėjas)“, apjungiantis net penkių šalių – projekto koordinatorės Vokietijos  bei jos partnerių Lenkijos, Lietuvos, Prancūzijos bei Turkijos – dalyvius. Projekte dalyvauja po 20 kiekvienos šalies 13 – 15-mečių mokinių. Pagrindinis planuojamų veiklų tikslas yra padidinti mokinių pasitikėjimą savimi ir motyvuoti juos aktyviau įsitraukti į įvairias mokymosi aplinkas už mokyklos ribų. Mokiniai skatinami atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, mokytis priimti savo bendraamžių savitumą ir palaikyti vienas kitą, ugdyti „minkštuosius“ gebėjimus, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas bei kritinis mąstymas. Veiklos organizuojamos pabrėžti ne žinių atgaminimą ar kaupimą, bet jų taikymą įvairiose gyvenimiškose situacijose, padėsiančiose pajusti nedidelę asmeninę ir komandos sėkmę.

Vienaip viskas atrodo, kuomet projektas vykdomas gyvai, keliaujant su mokiniais į šalis partneres ir dalyvaujant bendrose veiklose. Ir visiškai naujas iššūkis – o kaip tai padaryti dabartinėmis, pandemijos, sąlygomis? Šį galvosūkį sprendžia projekto koordinatoriai, kas dvi savaites jungdamiesi į pasitarimus Zoom platformoje ir ieškodami tinkamiausių sprendimų.

Jau teikdamos paraišką šalys pasiskirstė keturis gamtos elementus, už kuriuos jos atsakingos ir pagal kuriuos siūlo įdomias ir naudingas užduotis. Ugnis atitinka lenkų mokyklą, nes ji buvo pastatyta ant užgesusio ugnikalnio. Žemė teko turkų mokyklai, esančiai netoliese stalagmitų uolų. Oras (Vėjas) yra pagrindinis prancūzų mokyklos elementas, mat vėjo energijos technikų rengimas yra neatsiejama jos švietimo programos dalis. Be abejonės, mums, mineralinių vandenų kraštui, teko Vanduo.

Vokietijai, kaip koordinatorei, teko kiek kitokia užduotis – suorganizuoti logotipo, labiausiai atspindinčio projekto temą, kūrimą bei išrinkimą.

Taigi, gera pradžia – pusė darbo. Kiekviena šalis ėmėsi kurti užduotis, kurios susijusios su jai paskirtu elementu. Apžvelkime jas.

Žemė. Kasdien ja vaikštom, dažnai net nepastebėdami, kas po mūsų kojomis. O kaip atrodytų kompozicijos, sudėliotos iš to, ką teikia pati gamta: akmenukų, samanų, kankorėžių, skirtingų dirvožemio sluoksnių, žolelių ir viso kito, ką galima rasti čia pat – kieme, laukuose ar miške? Štai jums ir Žemės elemento užduotis!

Kita sritis – vėjas. Ir lėktuvėlių lankstymas. Vaikiška? Anaiptol! Nes yra skirtingi lėktuvėlių lankstymo būdai, nuo kurių priklauso tiek lėktuvo dydis, tiek jo lėkimo greitis. Taip, taip – ir greitis. Būtent tokia užduotis – išlankstyti įvairius lėktuvėlius, išmatuoti jų lėkimo greitį bei atstumą, pasitelkiant matematikos ir fizikos žinias ir visa tai nufilmuoti,– teko tiems mokiniams, kurie pasirinko Vėjo elementą.

Ne mažiau ugninga užduotis teko ir Ugnies elemento pristatytojams: pasirinkti dvi dainas, susijusias su ugnimi, jas interpretuoti ir sukurti Tik Tok-ą. Tikriausiai nesunku nuspėti, kad viena iš mūsų komandos pasirinktų dainų buvo the Roop „On fire“.

Na, o mums, lietuviams, šiemet žiema, nepašykštėjusi tiek šalčio, tiek sniego, tarsi pati mestelėjo užduotį – sukurti įvairius ledo kūrinius (užšaldytas gėlių, uogų dekoracijas, ledo žvakides bei kitokius kūrinius, kurie gimsta fantazijoje). Reikia paminėti, kad šią užduotį integravome ir į fizinio ugdymo pamokas, papildomai pasiūlę moksleiviams pabūti sniego skulptoriais ir kurti sportinį inventorių iš sniego. Na, o tos šalys, kurios negalėjo pasigirti tokia žiemiška žiema, irgi neliko nuskriaustos – su užduotimi galėjo persikelti į virtuvę ir dekoruoti įvairius desertus. Prancūzai buvo ypač kūrybiški ir žaismingi, pasiūlę susikurti ledinį dantų šepetuką ir šalmą.

Pateiktas užduotis turėjo atlikti kiekviena šalis, o visi darbai buvo sukelti į eTwinning platformą, kur, tarsi virtualioje galerijoje, galėjo lankytis visi projekto dalyviai – tiek mokiniai, tiek mokytojai – apžiūrėti savo ir kitų šalių darbus, palikti prie jų komentarus.

Tačiau koks gi projektas be gyvo (kad ir virtualioje erdvėje) susitikimo, bendravimo? Kovo 23 diena buvo ypatinga – ji paskirta tarptautinei konferencijai, į kurią susijungė pusė visų šalių dalyvių. Suskirstyti į tarptautines komandas, jie susipažino, trumpai pristatydami save ir savo pomėgius, pamokydami draugus pasisveikinti gimtosiomis kalbomis. Vėliau turkai moksleiviai sakė, kad jiems tai buvo pirmas tiesioginis kontaktas su europiečiais, ir džiaugėsi, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, visi turime daug bendro – panašiai leidžiame laisvalaikį. Vėliau, grįžus į bendrą erdvę, visi su nekantrumu laukė logotipų logotipo paskelbimo. Kiekviena šalis delegavo po du nacionalinėse atrankose išrinktus logotipus. Labai smagu, kad daugiausiai visų šalių balsų surinko logotipas, kurio autorius – mūsų 6a klasės mokinė, projekto dalyvė Ivana Melnikova. Konferencijos pabaigą, visiems pasijutus laisviau ir drąsiau, vainikavo Kahoot, kuriame dalyviai galėjo pasitikrinti įvairias žinias apie partnerines šalis – nuo šalių sostinių iki žodžio „Ačiū“ įvairiomis kalbomis.

Projektas tik įsibėgėja. Prieš akis – tiek virtualūs, tiek (tikėkimės!) realūs susitikimai ir veiklos, kurių nekantriai laukia visi dalyviai. Tikimės, kad per dvejus projekto metus pavyks pasiekti pagrindinį projekto tikslą – motyvuoti moksleivius ir mokytojus ugdyti(s) mokymosi visą gyvenimą poreikį ir nuostatą.

Daiva Dumbliauskienė, vokiečių-anglų kalbų mokytoja

Rovena Kvaraciejūtė, projekto koordinatorė